Padėtis fronte šiek tiek kaista. Rusijos pajėgos dar aktyvesnės Bachmute, toliau mėginama miestą apsupti, bet judama pirmyn labai lėtai. Mūšiai ir kitose fronto vietose intensyvesni, artilerijos ugnis irgi stipresnė. Prie Vuhledaro, kur Rusijos vadovybė reikalauja rezultatų, o agresoriaus pajėgos niekaip neatsigauna po patirtų nuostolių, artilerijos ugnies intensyvumas padvigubėjo.
Ukrainiečiai sėkmingai ginasi, vietomis rengia nedideles kontratakas. Priminsiu, kad užnugaryje apmokomi du rezerviniai korpusai, kurie ir turėtų vėliau, kai rusai išseks, įvykdyti naują Ukrainos pajėgų puolimą. Su naujais vakarietiškais tankais ir, tikėkimės, remiamas vakarietiškų naikintuvų.
Rusijos pajėgose pradeda jaustis sviedinių trūkumas. Jie vis dar jų turi, bet vietomis jau ima kilti problemų. Tam yra keletas priežasčių. Tarp jų, be abejo, pasirodę fronte amerikietiškos salvinės raketinės sistemos HIMARS, kurios pradėjo sėkmingai daužyti šaudmenų sandėlius artimoje užfrontėje. Sandėlius teko atitraukti toliau, pasunkėjo ir pailgėjo jų atgabenimas. Antra, šaudmenų gamyba nespėja padengti iššautų sviedinių skaičiaus. Dar liepą buvo atidaryta nauja 152 mm kalibro sviedinių (tokio kalibro pabūklų fronte daugiausia) gamybos linija (gamina tik vienas fabrikas), bet to neužtenka. Trečia, perteklinis sviedinių naudojimas pirminiame etape.
Rusiški šaltiniai jau antra diena mėgina įkaitinti atmosferą skleisdami melagienas apie neva ukrainiečių ketinimą pulti ir užimti Rusijos „taikdarių“ užimtą Padniestrę. Tokiu būdu kuriamas vaizdinys, kad karo veiksmai gali persikelti į Moldovą. Rusai mielai perimtų joje valdžią, bet tam Padniestrės „taikdarių“ neužteks, nebent jiems sujaukti padėtį vidaus politikoje. Tačiau nepanašu, kad rusams tai pavyktų. Mano nuomone, jie tiesiog mėgina sukurti dar vieną menamų grėsmių ir įtampos židinį. Tą jie daro nuolat, mėgindami sėti nerimą, nepasitikėjimą ir atitraukti Vakarų dėmesį nuo Ukrainos. Panašiai buvo ir su Kaliningrado tranzitu, dėl kurio sukeltas triukšmas po kiek laiko tyliai užgeso.
Baltarusijoje ramu, kiek didesnis rusų ir baltarusių pajėgų judėjimas, bet didesnių grėsmių nematyti. „Armijos dienos“ proga Lukašenka porai pulkininkų suteikė aukštesnius generolų majorų laipsnius ir paskyrė naują karo aviacijos vadą. Aukštesnius justicijos ir milicijos generolų laipsnius suteikė ištikimiems represinių institucijų atstovams, pamalonino prokurorus ir muitininkus.
Atkreipė dėmesį Lukašenkos interviu Kinijos žinių agentūrai. Be tuščių pagyrų ir savigyros užkliuvo jo žodžiai apie artimiausiomis dienomis įvyksiantį Kinijos prezidento Xi pranešimą. Pasak Lukašenkos Xi pasakys kažką tokio, ką visi būtinai turi išgirsti ir įsiklausyti. Nes jeigu jo neišgirs tie, kam pranešimas adresuotas, pasekmės bus labai rimtos. Čia pat pasitaisė, kad Kinija yra taiki ir siekia taikos Ukrainoje.
Suintrigavo, ką galime išgirsti iš Xi lūpų. Beje, nemanau, kad tai buvo pasakyta su kinų žinia. Lukašenka greičiausiai leptelėjo per anksti tai, ką išgirdo iš Putino, per ilgas liežuvis jam pakiša koją ne kartą. Antra vertus, jam tokią mintį galėjo šnipštelėti į ausį specialiai, žinodami, kad Lukašenka neiškentės ir paskubės pasakyti viešai.
O ką galime padaryti mes? Aukoti paramos projektams, pinti maskuojančius tinklus, lieti apkasų žvakes ir visaip kitaip padėti ukrainiečiams. Na, kas be ko, šiomis dienomis bus daugybę pirmų karo metų aptarimo ir patirčių įvertinimo. Reikia pasistengti pamokas išmokti tinkamai. Kad į naują karą neateitume su senais batais.
Slava Ukraini!
