Donecko kryptyje toliau vyksta sunkūs mūšiai. Nors rusai skelbiasi tai užėmę, tai tik apsupę Soledarą, kol kas kalbėti apie šio miestelio praradimą dar anksti. Bet klausimas kybo ant plauko. Eilinį kartą pagirsiu išskirtinį ukrainiečių atsparumą gynyboje.
Net jeigu ir tektų palikti Soledarą, tai toli gražu ne katastrofa. Nemalonu, kyla naujos problemos, bet tai tebūtų eilinis mūšis dėl eilinio miestelio Donbase.
Soledarą išlaikyti padėtų sėkminga ukrainiečių ataka kitame fronto ruože.
Šiandien vadovauti pajėgoms Ukrainos fronte paskirtas Rusijos generalinio štabo viršininkas, armijos generolas V. Gerasimovas, iki šiol vadovavęs S. Surovikinas tampo jo pavaduotoju. Atrodytų, Surovikinas turėtų liūdėti po tokio spyrio į užpakalį, bet jis su džiaugsmu nušliauš į antrą planą, kur saugiai pratūnos artėjančią audrą.
O štai Gerasimovui džiaugsmo mažai. Šiaip kiekvienas generolas veržiasi vadovauti, bet Gerasimovui tai yra mirties ir gyvybės klausimas. Rusijos visuomenei pasiųsta žinutė, kad „išaugus užduočių apimtims“ į frontą siunčiamas PATS generalinio štabo viršininkas, o Gerasimovui pasakyta aiškiai – arba tu išsprendi problemą, arba tau teks atsakomybę už visą karo nesėkmę.
Šiaip Kremliui būtų geriausia, jeigu po kiek laiko Gerasimovas didvyriškai žūtų kare. Pvz., šalia sprogus artilerijos sviediniui, ar jo šarvuotam visureigiui užvažiavus ant minos. Suorganizuoti kokią nors generolo padėčiai pritinkančią mirties priežastį Putino specialiosioms tarnyboms – ne problema. Tereikia įsakymo. Čia būtų idealus problemos sprendimas – vietoje ‚atpirkimo ožio“ jis taptų didvyriu, labai reikalingu propagandai. Tada lengviau atsidustų ir ministras S. Šoigu.
Mes gi netrukus pamatysime, kiek Gerasimove išlikę karininko ir vado, o kiek – kabinetinės žiurkės.
Iš Baltarusijos ir toliau negirdėti jokių blogesnių žinių. Nuolat girdžiu kalbas apie baltarusių mobilizaciją, bet kol kas tik įvyko rezervistų sutikslinimas. Toks pat veiksmas įvyko ir daugelyje NATO šalių, praktiškai visose, kurios turi sieną su Rusija ir/arba Ukraina. Natūralus, neišvengiamas veiksmas esant tokiai padėčiai.
Šiandien vėl visai dienai iš viešos erdvės prapuolė Lukašenka. Žinant jo polinkį kalbėti daug, visomis temomis, ir būtinai kasdien, tokie vis dažnėjantys dingimai „iš ekrano“ kiek stebina. Galima įtarti ką nors negero, bet, geriau pagalvojus, gal jam kepenis skauda? Išgerti ir pavalgyti mėgsta, baimė kamuoja dieną naktį, nervai įtempti kaip styga, o kepenys tai negeležinės.
Pagaliau į Ukrainą pajudės vakarietiški tankai. Kol kas pora dešimčių, „Challenger“ iš Didžiosios Britanijos ir vokiški „Leopard 2“ iš Lenkijos. Netrukus prie jų prisijungs kiti.
Iš karto sureagavo Kremliaus propaganda, pasipylė žinutės apie Sirijoje sunaikintus turkų „Leopard‘us“, su nuotraukomis ir be jų. Suprask – „kaput“ jiems Ukrainoje. Baisu jiems, jeigu reikia save pačius padrąsinti.
Be abejo, šie tankai ir kitos šarvuotos mašinos karo nelaimės. Bet, pasikartosiu, su jais ukrainiečiai galės kautis efektyviau ir išsaugodami daugiau savo karių gyvybių. Ryžtas ir noras nugalėti yra gerai, bet ryžtas plius tankai – dar geriau.
Lietuvos Respublikos prezidentas pažadėjo sustiprinti Ukrainos oro gynybą. Nekomentuosiu, kol nepatikslino, kuo ir kiek sustiprins. Bet jeigu atiduosim kažką, ko šiandien gal ir nelabai norėtųsi atsisakyti, nes labai reikia patiems, įvertinkime tai kaip šansą greitai įsigyti kažką dar naujesnio, geresnio ir efektyvesnio. Ir įsigyti daugiau, nei atiduosime.
Priminsiu savo seną mintį, kad po pergalės iš ukrainiečių galėsime pamėginti išsipirkti ir dalį prancūziškų Caesar, ir vokiškų PzH 2000. Taip jiems padėtume standartizuoti margą paramos būdu gautą artilerijos parką, o mes galėtume pasididinti artilerijos pabūklų skaičių ne tik daliniuose, bet šį bei tą ir pasidėti į sandėlį.
Tik pirma dar turime laimėti.
Slava Ukraini!
