Mūšiai Bachmute ir Soledaro rajone tebeverda. Nepaisant jau kelias dienas skambančių Rusijos propagandos pergalingų gaidų, ukrainiečiai čia ne tik ginasi, bet vietomis ir kontratakuoja. Todėl rusų pajėgos nepajėgia žengti nė žingsnio toliau ir mėgina suvaldyti padėtį. Abi pusės čia permeta pastiprinimus ir perimti iniciatyvą, tačiau kol kas padėtis išlieka neaiški.
Bet ir vėl mūšius viešojoje erdvėje užgožė kitas įvykis. Visas dėmesys šiandien teko Brovaruose nukritusiam sraigtasparniui „Super Puma“. Avarijoje žuvo Ukrainos vidaus reikalų ministras su pavaduotoju ir sekretoriumi (kuris Lietuvos ministerijose vadinamas kancleriu). Todėl aptarinėjama, kodėl visa ministerijos vadovybė karo metu atsidūrė viename sraigtasparnyje, kas sunkiai paaiškinama net ir įprastinio, taikos meto darbo eigoje.
Ukrainos valstybės aparatas pakankamai stiprus, ir ministerija dirbs kaip dirbusi net ir netekusi politinės vadovybės. Blogiausia, kad sraigtasparnis kliudė vaikų darželį, ir kad žuvo keli vaikučiai.
Visiems be galo įdomu, kokia katastrofos priežastis. Oficialiai Ukrainos institucijos tiria tris versijas, kurias panagrinėsime:
1. Skrydžio disciplinos pažeidimai (t.y. žmogiškasis faktorius – galima ekipažo klaida).
2. Techniniai gedimai.
3. Diversija.
Puikiai suprantama, kad net žodeliu neužsimenama apie versiją, kad sraigtasparnį galėjo numušti pačių ukrainiečių oro gynyba. Po O. Arestovičiaus nulinčiavimo (mano nuomone – be pagrindo) po pasisakymo apie Dnipre raketos sugriautą daugiabutį apie savo oro gynybos klaidą viešai galėtų užsiminti tik politinis savižudis.
Tačiau šią versiją tuoj pat pasigavo Kremliaus propaganda, garsiai bliaunanti apie tai, kad sraigtasparnį numušė Ukrainos TRO (teritorinės gynybos) kariai su pernešama oro gynybos sistema „Igla“ arba „Stinger“. Su tokia versija sutikti negaliu, nes šias raketas per kelias sekundes užsideda ant peties ir taikliai iššauna tik kino filmuose. Prieš iššaunant raketą reikia ir laiko, ir šiek tiek veiksmų, tad net jeigu koks nors TRO karys būtų vaikščiojęsis su „Stinger“ rankose (kas irgi neatrodo realu), jis elementariai nebūtų spėjęs iššauti.
Šiaip versija apie galimą savo oro gynybos klaidą turėtų būti tiriama. Neabejoju, kad ją išbraukė iš neviešo versijų sąrašo tik tada, kai įsitikino, jog šalia nebuvo jokio oro gynybos padalinio, o jeigu ir buvo, kad jis į sraigtasparnį neiššovė. Tam reikėjo labai mažai laiko. O ir pati tikimybė, kad ukrainiečių priešlėktuvininkai paleido raketą vos tik pamatę sraigtasparnį – arti nulio. Oro gynyba ten veikia puikiai, virš Kijevo skraido daug orlaivių, jų skrydžiai kontroliuojami, o nesankcionuoto šūvio nuo visuomenės nenuslėpsi. Todėl ukrainiečiai šios patyliukais patikrintos versijos oficialiai ir netiria.
Taigi, pakalbėkime apie versijas.
1. Ekipažo klaida. Ji galima visada, klysta net ir geriausieji, o ukrainiečiai mini tuo metu buvusį rūką. Tačiau žinomi faktai ekipažo klaidos versiją nelabai patvirtina. Tokiu atveju pačio įvykio aplinkybės turėtų būti kitokios. Visgi ištirti ją privalo, tam reikės šiek tiek laiko.
2. Techniniai gedimai. Čia dažniausiai mini kad prancūziškas sraigtasparnis „Super Puma“ yra pagarsėjęs avarijomis dėl techninių gedimų, kad kurį laiką jų skrydžiai buvo uždrausti visoje Europoje ir panašiai. Tačiau nereikėtų dairytis į kitus senus įvykius. Kiekvienas orlaivis net ir karo metu skraido laikantis aiškių procedūros. „Super Pumos“ skraido daugelyje šalių ir nekrenta. Be abejo, techniniai gedimai gali pasitaikyti bet kuriame mechanizme, net su pačia geriausia reputacija. Techninė versija itin reali, gana greitai ir lengvai patikrinama.
Yra teigiančių, kad sraigtasparnis užsidegė dar ore, prieš nukrisdamas. Tai paaiškina didelį ir plačiai išplitusį gaisrą ir taip pat gali būti techninio gedimo požymis. Tačiau tuo pačiu šis požymis tiktų ir paskutiniai oficialiai versijai – diversijai.
3. Po 2014 m. jau buvo atvejų, kai skrendantis tuo pačiu laiku ir tuo pačiu maršrutu sraigtasparnis buvo patykotas ir numuštas separatistų su pernešama oro gynybos sistema. Apie šį skrydį mes nežinome nieko, bet neatmestina atvejis, kad apie jį sužinojo diversantai ir surengė pasalą. Arba kad čia laukė praskrendant kito vyriausybės ar karinės vadovybės narius pervežančio sraigtasparnio – gal čia buvo koks nors populiarus maršrutas VIP pervežimams. Ši versija ypač lengvai patikrinama, nes net po gaisro nuolaužose bus aiškių pažeidimo raketa pėdsakų.
Kremliaus propaganda tuoj pat per socialinius tinklus paleido dar vieną versiją – kad neva ministras su komanda skrido pasikaitinti į pirtelę. Su šia ir kitomis rusų propagandinėmis versijomis siunčiame juos paskui jų pačių karo laivą.
Neabejoju, kad skaudžios katastrofos priežastis bus nustatyta ir paskelbta labai greitai, todėl iš kavos tirščių neburkime, palaukime viešo Ukrainos institucijų pranešimo.
Baltarusijoje ir toliau pakankamai ramu. Rytoj, sausio 19 d., į Minską atskrenda Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas. Vizitas nėra kažkoks ypatingas, jis turėjo vykti praeitų metų gruodį, bet netikėtai mirus Baltarusijos užsienio reikalų ministrui Makėjui buvo atšauktas.
Įdomu tai, kad apie Baltarusijoje vykstančias bendras oro gynybos (bent jau taip jos pristatomos) pratybas beveik nepranešama nei baltarusių, nei rusų oficialiuose šaltiniuose. Tarsi ten visai nieko nevyktų. Rusijos gynybos ministerija praneša apie dešimtis pratybų, nuo Kaliningrado iki Tadžikijos ir Tolimųjų Rytų. Net apie tokias kasdienes, kai prie Ramiojo vandenyno krantų rusų jūrų pėstininkai šaudo iš modernių „Kalašnikovo“ automatų (čia rimtai, aš neišsigalvoju – iš modernių 1974 m. priimtų ginkluotėn automatų). Bet nė vieno pranešimo apie pratybas Baltarusijoje. Nė žodelio. Panašu, kad nelabai ten kas ir vyksta.
Vakarų parama Ukrainai ir toliau stiprėja. Valstybių vadovų retorika rodo, kad netrukus bus ir dar ryžtingesnių sprendimų. Kremliaus režimas atsako mėgindamas užtęsti karą tol, kol jis visiems atsibos. Rusija pradeda trauktis iš tarptautinių susitarimų ir organizacijų, tikėdamasi, kad tai privers Vakarus sumažinti paramą Ukrainai. Flirtuoja su Serbija, o serbai daro viską, kad jų nepriimtume į ES. Jau dabar artimiausią dešimtmetį jų niekas niekur nepriims, o gal ir visą trisdešimtmetį. Kaista ir Azerbaidžano-Armėnijos santykiai. Armėnai po truputėlį, po truputėlį slysta iš Rusijos šešėlio. Netgi ginklus jie perka iš Indijos, o būtent rusiški ginklai ilgą laiką buvo svarbi Kremliaus įtakos priemonė Armėnijoje.
Tačiau Kremlius neturi ką priešpastatyti ekonominiam ir technologiniam Vakarų pranašumui. Rusija bus priversta mobilizuoti naujas mases rezervistų ir jų krauju mėginti nusipirkti laiko.
Ukraina po karo atsigaus, o Rusijos laukia niūri ateitis. Tik gaila, kad iki pergalės dar bus ir ukrainiečių aukų, ir sugriovimų, ir skausmo. Kremliaus režimas puikiai suvokia, kad už tai gali tekti atsakyti tarptautiniame tribunole. Galite netikėti, bet šio tribunolo labai bijo.
Slava Ukraini!
