Tęsiasi mūšiai Donecko srityje. Vyksta jie ir Soledare, kurį rusai sakėsi užėmę dar užvakar. Šiandien kartoja, kad mieste apsupti 890 Ukrainos karių, ir kada tariamasi dėl humanitarinio koridoriaus jų pasitraukimui.
Padėtis čia iš tiesų sunki, galbūt kai kur nedidelės grupės ukrainiečių ir yra atkirstos, ar kaunasi beveik apsupime, jiems tai ne naujiena. Bet neturiu pagrindo tikėti, kad Rusijos pajėgos tartųsi dėl kokių nors „koridorių“ – nuo pat 2014 m. jie tiek daug kartų sulaužė visus susitarimus dėl saugaus Ukrainos karių pasitraukimo, kad neverta net galvoti apie bet kokias derybas rusais. Tuo labiau, kad sprendimai tokiais klausimais priimami, ne štabe Ukrainoje, o Kremliuje. Kaip ir dėl apsikeitimo belaisviais.
Šiaip dėl Soledaro neverta burti iš kavos tirščių. Tuoj viskas paaiškės – arba apsigins, arba atsitrauks ir užims naują gynybos liniją, į kurią, kaip į betoninę sieną, rusai ir toliau iki guzų ir kraujo daužysis kaktas. Nėra gerai prarasti tokius miestelius, bet tai nėra pralaimėjimas, nėra katastrofa. Tuo labiau, kad rusų nuostoliai čia buvo itin dideli. Rusai vis dar sako, kad Soledaras „kontroliuojamas“, bet nesako, kad „užimtas“.
Nereikėtų labai sukti galvos ir dėl Generalinio štabo viršininko V. Gerasimovo paskyrimo vadovauti pajėgoms Ukrainoje. Jis ne kažkoks „juodasis arkliukas“, kuris staiga sužibės žirgų lenktynėse. Būtent jis atsakingas už šio nesėkmingo rusams karo planavimą, pasirengimą ir patirtus pralaimėjimus.
Gali būti, kad karo veikmams ir toliau diriguos S. Surovikinas, paskirtas Gerasimovo pavaduotoju, o pastarasis kaip ir anksčiau vadovaus iš savo kabineto. Beje, Gerasimovo pavaduotojais Ukrainoje paskirti dar du generolai: pirmasis Generalinio štabo viršininko (t.y. to pačio Gerasimovo) pavaduotojas generolas pulkininkas A. Kimas ir Sausumos pajėgų vadas armijos generolas O. Saliukovas. Beje, būtent pastarasis visą laiką buvo atsakingas už kovos veiksmus ir jiems dirigavo, tyliai išlikdamas šešėlyje.
Ir štai O. Saliukovas šiandien apsilankė Baltarusijoje, inspektavo čia dislokuotas Rusijos pajėgas ir vertino jų pasirengimą. Be abejo, šis faktas verčia suklusti, tai kur kas rimčiau, nei visi ankstesni gynybos ministro S. Šoigu pasiskraidymai (tikri ar virtualūs).
Baltarusijoje vis dar sąlyginai ramu. Nors beveik kasdien čia atvyksta maždaug po 700-800 karių, gal šiek tiek daugiau, bet tempai dar per maži, kad greitu laiku būtų suformuota smogiamoji grupuotė. Tačiau rusų atvykimo tempai bet kurią akimirką gali ženkliai padidėt, ir tai verčia ukrainiečius laikyti nemažas pajėgas prie sienos su Baltarusija.
Aišku, kodėl vakar buvo nutilęs Lukašenka. Jis įtemptai ruošėsi šiandien vykusiam pasitarimui dėl integracinių programų su Rusija. Lukašenka nėra patenkintas jų vykdymo eiga. Šiandien jis labai aiškiai pasakė, kad negauna ekonominių dividendų, visų pirma susijusių su naftos ir dujų tiekimu, nors, kaip jis pabrėžė, Baltarusija atsižvelgė į pakitusią situaciją ir sustiprino bendradarbiavimą saugumo srityje. Tai labai aiški žinutė Kremliui – Baltarusija vykdo įsipareigojimus ir padeda kare, tačiau negauna iš Rusijos pažadėto atlygio. Ir pagrasino, kad kol to nebus, kol nebus įvykdyti visi Baltarusijos reikalavimai, įtvirtinti 28 programose, tol integracijos nebus. Beje, oficiozo Belta pranešime net 8 karus paminėtas Baltarusijos suverenitetas. Lukašenka sako, kad jo nepraranda, bet kuo dažniau jis tai kartoja, tuo mažiau tikime.
Rusijos mobilizuotų rezervistų mokymas Baltarusijoje vyks ir toliau. Tikintis kad jis vyks dar sklandžiau, šiandien pakeltas į generolus majorus pulkininkas A. Basas paskirtas Baltarusijos armijos vyriausiosios karinio parengimo valdybos vadu. Tai reiškia, kad daugiau dėmesio bus skiriama ir baltarusių karių parengimui. Jau matosi šioks toks postūmis Baltarusijos armijos perginklavime, bet jis dar labai mažas. Greitai atsilikimo įveikti nepavyks, pernelyg ilgai armija buvo „stiprinama“ tik emocingomis kalbomis ir vienetiniais egzotinės ginkluotės pirkimais.
Pamažu, pamažu įsisuka Rusijos karo pramonė. Nors kol kas čia daugiau socialistinių lozungų, nei gamybos padidėjimo, bet ginklų ir technikos frontui bus daugiau ir daugiau. Visgi tai neprilygsta vakarietiškų ginklų tiekimams. Kai kurių sulauksime netrukus. Visų pirma labai sustiprės oro gynyba.
Beje, padėtis labai įtempta, rusams labai padėtų masinės raketų atakos į taikinius Ukrainos užnugaryje, o jų – nėra. Tai, kad didėja intervalai tarp tokių atakų, ir kad jose panaudojama gana nedaug raketų ir dronų, yra labai gera žinia. Vis dar manau, kad netrukus tokia ataka turėtų įvykti, o tai, kad jos vis nesulaukiame, turi tik vieną priežastį – raketų trūksta, o Iranas rusams jų neperduoda.
Ukrainos pajėgos vis bando rusų gynybą prie Kreminos, vis ieško joje silpnesnių grandžių. Įtartinai ramu ir kituose fronto ruožuose. Ką gi, eime laukti ukrainiečių puolimo. Mes – su viltimi, rusai – su nerimu.
Slava Ukraini!
