Staigus pyktis dėl smulkmenų, nerimas be akivaizdžios priežasties, nuotaikos šuoliai – ne vienas linkęs tai priimti kaip kasdienybę ir kaltę suversti „nelengvam charakteriui“.
Tačiau psichoterapeutas Dainius Jakučionis įspėja: intensyvūs emocijų svyravimai gali būti visai ne tai, kuo save kaltinate. Tai gali būti ir organizmo signalas, kurį svarbu išgirsti laiku – tiek kalbant apie save, tiek apie artimą žmogų, kuriam galbūt reikia pagalbos.
Naujausias „Eurovaistinės“ inicijuotas Nacionalinio savijautos indekso (NSI) tyrimas atskleidė, kad 28 proc. Lietuvos gyventojų patiria emocijų svyravimų, o 13 proc. nurodė per pastarąjį mėnesį dažniau jautę nerimą ar įtampą, o 4 proc. išgyveno emociškai sunkų laikotarpį.
„Atlikę tyrimą pamatėme, kad emocinis nepastovumas Lietuvoje – ne pavienių žmonių bėda, o visuomeninis reiškinys. Didelė dalis gyventojų susiduria su emocijų svyravimais, o tai rodo, kad šią problemą svarbu spręsti ne tik individualiu, bet ir visuomeninės sveikatos lygmeniu. Kuo bus daugiau švietimo, kuo anksčiau išmoksime atpažinti šiuos signalus ir kalbėti apie juos be gėdos ar savikaltės – tuo greičiau keisis ir požiūris, kad prašyti pagalbos yra ne silpnumo, o atsakingumo už save ženklas“, – sako Eglė Laskauskaitė, „Eurovaistinės“ farmacinės veiklos vadovė.
Pasak psichoterapeuto Dainiaus Jakučionio, problema yra ne pačios emocijos – o tai, jei jų nebeįmanoma kontroliuoti: „Emocijų svyravimai yra normalus dalykas. Mes per dieną galime pajausti begalę jų – ir visos emocijos yra normalios bei reikalingos. Tačiau jei emocijos yra labai intensyvios, žmogus nebegali jų sureguliuoti ir tai pradeda trukdyti – laikas skirti sau daugiau dėmesio“.
Kada emocinis nepastovumas virsta problema?
Kaip suprasti, kad įaudrintos emocijos jau nebėra „tik bloga diena“, o priežastis gali slypėti giliau? D. Jakučionis vardija aiškų kriterijų – jei emocijos pradeda trukdyti kasdienėms veikloms, nors anksčiau taip nebuvo, tai jau prasidedanti problema. Jei toks svyravimas užtrunka ilgiau nei 2 savaites, tada jau ženklas, kad reikia kažką daryti – geriausia kreiptis į specialistą.
Jis pastebi, kad nemažai žmonių emocinio nepastovumo priežasčių ieško savyje, kaltindami savo charakterį, o tai trukdo laiku kreiptis pagalbos.
„Tai susiję su mūsų įsitikinimais, kuriuos atsinešame dar iš vaikystės ir jaunystės. Žmones, kurie sunkiai emociškai tvarkosi, apkalba ir negražiai vadina „su galva negerai“. Matant tai, nesinori būti tokiu pat, nes bijoma, kad tave irgi taip vadins. Todėl atsiranda kritika sau už savo elgesį, pasidavimą emocijoms. Be to, žmonės nebūtinai žino, kad tai ne visada yra asmenybės problema, o galbūt tiesiog sunkus laikotarpis, kuriame reikia pagalbos“, – aiškia psichoterapeutas.
Priežasčių – dažnai ne viena
Emocijų svyravimų priežastys, pasak psichoterapeuto, dažniausiai būna kompleksinės – biologinės, psichologinės ir gyvenimo aplinkybės susideda į vieną.
„Žmogus neišsimiega, tampa irzlesnis, jautresnis – tada intensyviau reaguoja į aplinką. Kartais per ilgai neina miegoti, kitą rytą blogai jaučiasi – ir įsisuka į tokį ratą. Hormonai irgi turi įtakos, nors tai mažiau pastebima arba į tai mažiau kreipiama dėmesio“, – aiškina psichoterapeutas.
Jei gyvenime vyksta pokyčiai – žmogui taip pat natūralu reaguoti, protui ir kūnui reikia prisitaikyti prie naujovių. Tačiau jei tuo metu žmogus neturi vidinių resursų, gali prasidėti didesnis nerimas, o tuomet ir su juo ateinantys padariniai. Pasak D. Jakučionio, daugeliu atvejų svarbu suprasti, kad tas sudėtingas etapas nesitęs visą gyvenimą, ir paieškoti priežasčių pačiam arba su specialistu.
Ką daryti ir kokių klaidų vengti
Pastebėjus intensyvius emocijų svyravimus, galima pradėti nuo praktinių žingsnių. Svarbiausia – pradėti mokytis jas reguliuoti. Pasak D. Jakučionio, vienintelis būdas, kuris efektyviai padeda sumažinti intensyvias emocijas, yra kvėpavimas. Jis rekomenduoja 4-7-8 ritmą: per 4 sekundes įkvėpti, 7 sekundes sulaikyti kvėpavimą, per 8 sekundes iškvėpti.
„Toks lėtas ir ilgas iškvėpimas mažina širdies ritmą ir padeda slopinti simpatinę (sujaudintą) nervų sistemą ir aktyvuoti parasimpatinę (taip vadinamą „ilsėkis ir virškink“) nervų sistemą. Papildomai gali padėti dėmesio nukreipimas į pojūčius – ką matote, ką girdite, ką jaučiate rankomis ir kūnu. Kartais – tiesiog išeiti pasivaikščioti“, – aiškina psichoterapeutas.
D. Jakučionis įspėja ir apie dažniausias klaidas, kurios tik pablogina situaciją. Didžiausia jų specialistas įvardija savęs kaltinimą ir kritikavimą, kadangi tai niekaip nepadeda sumažinti emocijų.
„Kita problema – vengimas to, ką jaučiate, ir bandymas nuo to pabėgti pasirenkant priemones, kurios padeda tik trumpuoju laikotarpiu. O tiksliau – net nepadeda, tik maskuoja. Tai, pavyzdžiui, laiko leidimas socialiniuose tinkluose, emocinis valgymas, impulsyvus apsipirkinėjimas, vaizdo įrašų internete žiūrėjimas, kai kuriems – ir pornografija“, – pasakoja psichoterapeutas.
Kaip padėti artimam žmogui
NSI tyrimas parodė, kad didžiausiu emocinės būsenos svyravimų šaltiniu gyventojai laiko santykius su artimaisiais (16 proc.). Po to seka aplinka ir darbo įtampa (po 12 proc.). Sveikata, stresas bei finansiniai rūpesčiai taip pat svarbūs, bet rečiau minimi (juos nurodė 4–9 proc. apklaustųjų).
Paradoksas tai, kad santykiai vienu metu gali būti ir priežastis, ir sprendimas. Artimųjų reakcija į emocinius svyravimus lemia, ar žmogus pajus paramą, ar dar labiau įsisuks į stresą. „Pagrindinė taisyklė – elkitės taktiškai ir palaikomai. Iš pradžių tiesiog paklauskite, kaip jis jaučiasi, išsakykite, kad pastebėjote pokytį. Tačiau reikėtų išlikti ramiems ir nekritikuoti. Tikrai nereikia iškart siūlyti „pasigydyti“, „nueiti pas psichiatrą“, „išgerti raminamųjų“ ar panašiai“, – pabrėžia D. Jakučionis.
Kartais tai sunku, jei emocijos yra labai intensyvios ir dėl jų gali būti paveiktas elgesys – pavyzdžiui, žmogus gali pradėti rėkti, šaukti ar kitaip neadekvačiai išreikšti savo emocijas. Todėl su artimuoju psichoterapeutas rekomenduoja apie tai pasikalbėti ramybės laikotarpiu, kai emocijos yra ramesnės.
„Padeda savo rūpesčio išsakymas iš asmeninės prizmės, pvz.: „aš matau, kad tu labai nerimauji/sielojiesi/blogai jautiesi, man dėl tavęs neramu“. Svarbu, kad žmogus jaustųsi palaikomas ir justų galįs jumis pasikliauti sudėtingu metu“, – sako psichoterapeutas D. Jakučionis.
