Birželio 14 -ąją minime Gedulo ir vilties dieną – 1941 m. birželio masinio gyventojų trėmimo 80-metį. Šia proga Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus parengė dvi parodas.
Pirmoji – unikali paroda iš muziejaus rinkinių „Rankdarbiai, kurie atnešė duonos„, kurią ketinama pristatyti visuomenei 2021 m. birželio 14 d. 15 val. Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejuje (Vytauto g. 29).
Parodoje eksponuojami tremtinių ir politinių kalinių rankdarbiai bei siuviniai. Jie atskleidžia, jog kova dėl išgyvenimo tremtyje vyko nuolat. Lietuvės tremtinės buvo labai darbščios ir nagingos. Kad išmaitintų savo vaikus bei senus tėvus naktimis, po sunkaus darbo siuvo ir mezgė. Tai buvo viena iš išlikimo galimybių – savo siuvinius išmainyti į maistą. Politinės kalinės ir tremtinės ilgesį ir meilę Tėvynei Lietuvai išreikšdavo savo rankdarbiuose, išsiuvinėdamos lietuvišką atributiką – trispalvę, Gediminaičių stulpus, lietuviškos augmenijos motyvus, Jogailaičių simbolį – dvigubą kryžių ir t.t. Jie liudija ne tik apie kančią, šaltį, badą, sulaužytus lietuvių tremtinių likimus, bet ir apie begalinę Tėvynės meilę, nepalaužiamą valią. Paroda veiks nuo 2021 m. birželio 14 d. iki liepos 28 d.
Antroji paroda – tai kilnojamoji stendinė paroda „1941 m. birželis„, eksponuojama Marijampolės geležinkelio stotyje prie tremties vagono. Joje bus galima išvysti 1941-ųjų birželio tremtinių fotografijas. Kviečiame apžiūrėti istoriją menantį tremties vagoną ir šią parodą birželio 12–13 dienomis nuo 12 val. iki 14 val., o birželio 14 d. – nuo 12 val.
Slaptas pasirengimas masiniam Lietuvos gyventojų trėmimui prasidėjo dar 1940 m., netrukus po Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungos sudėtį. Trėmimų išvakarėse, 1941 m. birželio 13 d., NKVD išleido telegramą, kurioje patikslino galutinį iš Lietuvos tremtinių kiekį – 21214 žmonių– ir nurodė jų tremties ir kalinimo vietas.
Masiniai trėmimai prasidėjo birželio 14 d., šeštadienį tarp antros ir trečios valandos ryto. Deportaciją vykdė LTSR ir iš TSRS atvykę represinių struktūrų pareigūnai, jiems padėjo Lietuvoje dislokuotos Raudonosios armijos kariai. Trėmimų vykdytojų operatyvinė grupė, įsiveržę į tremiamųjų būstus, pakeldavo gyventojus iš miego, pagal turimus sąrašus patikrindavo šeimos sudėtį, surengdavo kratą, ieškodavo ginklų, aukso, valiutos, po to pranešdavo apie jų ištrėmimą iš Lietuvos. Baudėjų apsuptai šeimai buvo skiriama labai mažai laiko susiruošti. Dažnai tremiamieji nespėdavo pasiimti jokių asmeninių daiktų. Tremtinių paliktas turtas buvo konfiskuojamas. Visi tremiamieji išvežami į pradines surinkimo stotis ir konvojuojami į ešelonų telkimo vietas. Telkimo punktuose šeimos buvo išskiriamos, tremtiniai suskirstomi į dvi grupes ir sugrūdami į baudėjų akylai saugomus prekinius vagonus. Vyrai buvo konvojuojami kaip suimtieji ir vežami į karo belaisvių stovyklas, šeimų nariai – į specialias tremties vietas.
Iš Lietuvos buvo išsiųsti 4 ešelonai su suimtaisiais ir 11 ešelonų su tremtiniais bei 2 ešelonai su kriminaliniais nusikaltėliais. Iš ešelonų formavimo vietos – Naujosios Vilnios geležinkelio stoties – birželio 14-19 dienomis išvyko 577 vagonai su suimtaisiais bei tremtiniais. Vien tik iš Marijampolės apskrities buvo ištremta daugiau kaip 600 žmonių, o bendrai iš Lietuvos – virš 17 tūkst. 600 žmonių. 1941 m. birželio tremtis buvo didžiulė netektis Lietuvai.
Trėmimai palietė visus socialinius sluoksnius ir visas tautines grupes. Ištremtieji buvo fiziškai naikinami kalėjimuose, lageriuose ir specialiose tremties vietose. Tremtiniai buvo priverstinai apgyvendinti gyvenimui netinkamose vietovėse, specialiose gyvenvietėse, bendruose barakuose ar žeminėse. Jie buvo įdarbinami kasyklose, miško kirtimo, medienos paruošų, statybos, žvejybos ir kitose įmonėse. Darbo ir gyvenimo sąlygos tremtyje buvo labai sunkios, ypač atšiauriuose kraštuose. Tremtiniai nuolat kentė šaltį, badą. Dėl nepakeliamų sąlygų, epidemijų, bado sirgo ir mirė daug tremtinių, ypač vaikų ir pagyvenusių žmonių. Tremtyje mirė daugiau kaip 17 % 1941 m. birželio mėnesį ištremtų iš Lietuvos žmonių.
Į Lietuvą sugrįžo tik 33,59 % žmonių. Tremtis tapo didžiule tautos tragedija ir netektimi, pavadinta „juoduoju birželiu”. Tad kviečiame lankyti parodas, prisiminti ir pagerbti masinio lietuvių trėmimo aukas.
