Tautinių juostų pynimas, ar audimas – sena lietuvių tautos tradicija, kuri modernėjant gyvenimui nepelnytai buvo kažkiek primiršta, tačiau pastaruoju laikotarpiu tarsi išgyvena savotišką renesansą. Tautinės juostos vėl dovanojamos gimtadienio sukakties, vestuvių jubiliejaus bei pačių vestuvių, ar kuria nors kita proga. Tautinės juostos dovanojamos, kaip Lietuvos simbolis, svečiams iš užsienio, jomis mėgsta pasipuošti susibūrimų ir švenčių metu lietuvių kilmės emigrantai, gyvenantys plačiajame pasaulyje, pradedant Europa, JAV ir baigiant Australija. Tautinė juosta neatsiejamas tautinio šokio kolektyvo, taip pat liaudiškos muzikos kapelos narių atributas. Juostos audžiamos iš vilnonių ir medvilninių siūlų. Jos tvirtos, storos, stangrios, o užrištos atrodo kokybiškai ir prabangiai. Austos juostos audžiamos rankomis, į kiekvieną jų įdedant ne tik begalę valandų kruopštaus darbo, bet ir dalelę audėjos širdies.
Lietuvoje nuo seno audžiamos įvairiaspalvės skirtingos atlikimo technikos juostos, kurios itin glaudžiai susiję ne tik su tautine apranga, bet su konkretaus šalies regiono tradicijomis taip pat. Savitas jų koloritas ir ornamentika daugelį mūsų dienų juostų audėjų dažnai įkvepia sekti ainių tradicijomis, atkeliavusiomis iš amžių glūdumos. Rinktinių juostų, būdingų Sūduvos regionui, atsiradimas datuojamas XII a., kartu su audimo staklių sukūrimu. Muziejuose seniausios išlikusios rinkinės juostos yra iš XIX a. pab. – XX a. I-os pusės.
Anksčiau tautinės juostos turėjo ypatingą reikšmę lietuvės moters, gyvenime. Tikėtina, kad jas austi mokėjo kone kiekviena mergelė. Tai juk būdavo jos kraičio dalis, todėl iki ištekėjimo ji ausdavo, pindavo, kad tekėdama turėtų dovanų piršliui, jaunikiui, tėvams, uošviams. Tam tikros, raudonos, juostelės buvo skirtos net naujagimiui, kurį motina suvyniodavo į palą ir apjuosdavo tokia juostele. Tikėta, jog tokiu būdu mažasis žmogeliukas sujungiamas su amžinuoju pasauliu. Vestuvių dieną, jaunųjų rankos bažnyčioje, taip pat apjuosiamos tautine juosta arba austu rankšluosčiu. Tautinės juostos anksčiau žmogų lydėdavo nuo gimimo iki mirties, net ir šiandien, laidotuvių metu, taip pat dar galima pamatyti ant juostų leidžiamą karstą, ar urną į duobę.
Nenumaldomai greitai eina laikas įnešdamas savas korekcijas į mūsų gyvenimą, keičiasi mados, kai kurie dalykai įgauna visiškai kitą, dažnai tik simbolinę prasmę. Tačiau nepaisant to, juostų audimo menas Lietuvoje gyvas ir juo užsiima nemažai jaunesnio ir vidutinio amžiaus žmonių.
Šiame rašinyje papasakosime apie vieną iš jų – Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus direktoriaus pavaduotoją ir vyr. fondų saugotoją Danutę Katkuvienę, rudenį švęsiančią net keturiasdešimties metų darbo šiame muziejuje sukaktį.
„Rankdarbius dirbti mėgau nuo vaikystės, o juostų audimu susidomėjau matydama kaip jas audė tėčio mama – Ieva Balkuvienė. Tad tikėtina, kad ir man šis pomėgis atėjo iš močiutės. Nors jei gyvenime nebūtų susiklostę tam tikros aplinkybės, tai kažin ar būčiau kada nors sėdusi prie audimo staklių. Esu tikra, kad poreikis kažką kurti pirmiausia turėtų atsirasti pačio žmogaus galvoje, sutapus tam tikroms aplinkybėms bei esant dideliam norui veikti.
Mano draugė, paveikta nepagydomos ligos anksti iškeliavusi Anapilin, šviesios atminties, Nijolė Skinkienė, vadovavusi Vilkaviškio „Mažajai audimo artelei“, susitikus mane vis ragindavo imtis juostų audimo. Ji norėdama kuo greičiau palenkti mane ta linkme, man net juostų audimo stakles pas meistrą užsakė, kurias atsiėmiau jau po Nijolės mirties, deja.
Tad prisimenant draugę ir gerbdama jos atminimą, pasikonsultavusi su kolege kaip ir ką teisingai reiktų daryti, ryžausi sėsti prie staklių. Pradžia, be abejo, lengva nebuvo, bet po truputį judant į priekį išmokau visų audimo subtilybių, gudrybių, audžiant pajutau kažkokį nenusakomą ir ypatingą malonumą, net savotišką relaksaciją po kasdieninio sekinančio darbo su žmonėmis bei atitrūkimą nuo kitų rūpesčių.
Raštų pavyzdžius daugiausia nusižiūriu iš 2005 metais mūsų muziejaus išleistos knygos – katalogo, prie kurio leidybos man, taip pat teko nemažai prisidėti. Kartais, įdomumo dėlei paklaidžioju ir po internetą, pasižiūriu ką audžia kolegės. Kiekvienais metais dalyvauju Marijampolės kultūros centro darbuotojos Onutės Surdokienės rengiamoje atrankinėje „Aukso vainiko“ liaudies meistrų darbų parodoje. Prieš dvejus metus mano pateikti darbeliai laimėjo trečiąją vietą. Malonu, kad juostomis, kurias esu išaudusi puošiasi Marijampolės kultūros centro folkloro ansamblis „Žibinyčia“, daug juostų nuperka vilniečiai, kitų didžiųjų šalies miestų gyventojai, taip pat ir tautiečiai gyvenantys užsienyje. Esu išaudusi kaklaraištį ir tautinę juostą liemeniui apjuosti lietuvių kilmės jaunikiui, dar tarpukario emigrantų JAV palikuoniui, tačiau išlaikiusiam lietuvybę, kuris prie altoriaus vedė savo išrinktąją pasipuošęs mano darbeliais. Didžiuojuosi tuo…
Beje, manantys, jog juostų audimas yra geras bizniukas – klysta. Nes pinigai, gauti pardavus gaminį, neatperka didelių laiko sąnaudų įdėtų jo gamyboje. Tarkim vienos tautinės juostos išaudimas trunka daugiau nei trisdešimt darbo valandų… Tai daugiau hobis, kaip jau sakiau, teikiantis relaksaciją“, – šypsosi Danutė Katkuvienė.
Savo kūrybą menininkė dažnai pareklamuoja visagaliame „Facebuk“, puslapyje „Močiučių raštai“ ir sako, jog tai veikia – padeda greitai parduoti išaustas juostas. Patogu ir jai, ir žmonėms.
Beje, Danutė Katkuvienė turi šaunią šeimą, kuri labai palankiai žiūri į jos pomėgį austi tautines juostas. Ji su vyru Alvydu užaugino dukrą Agnę ir sūnų Adomą. Nors Agnė, pasak Danutės, yra informatikė, „tiksliamokslė“, bet taip pat turinti polinkį rankdarbiams, o sūnus, kaip ir dauguma vyrų – linkęs daugiau į vyriškus pomėgius.
Pažymėtina, kad Danutė tiesioginiame savo darbe aktyviai dalyvauja edukacinėje veikloje šviečiant visuomenę. Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejus, turi labai gausią tekstilės kolekciją, per 8 000 vienetų įvairių tekstilės gaminių, tarp jų juostų – beveik 500 vienetų. Muziejus yra išleidęs jau šešis tekstilės rinkinio katalogus: „Marijampolės krašto juostos“, „Suvalkietiškos prijuostės“, „Suvalkietiški marškiniai“, „Tradiciniai drabužiai ir jų detalės“, „Interjero tekstilė“. Visų šių knygų viena iš sudarytojų yra mano pašnekovė. Beje, visiems minėtiems leidiniams finansuoti panaudoti pinigai gauti laimėjus parašytus projektus.
Šiuo metu muziejaus darbuotojai ruošia dar vieną katalogą – „Interjero tekstilė“, skirtą tik rankšluosčiams. Leidinių tiražai nedideli, viso labo siekia tik 500 egzempliorių, mat leidyba kainuoja brangiai, tačiau visi jie pasižymi informatyvumu, aukšta spaudos kokybe ir yra labai paklausūs tarp besidominčių šiuo menu.
Vytautas Karsokas
Autoriaus ir Danutės Katkuvienės nuotraukose lietuviškos tautinės juostos austos D. Katkuvienės
