Marijampolės savivaldybės administracijoje kiekvieną dieną savo žiniomis, jautrumu ir žmogiškumu dalijasi 18 skyrių ir 6 seniūnijų kolektyvai. Galbūt ne visi gyventojai žino, ką veikia kiekvienas iš jų, su kokiais iššūkiais susiduria ar kokias istorijas slepia jų kasdienybė. Kartais net patys kolegos nustemba sužinoję, kiek daug rūpesčio ir širdies yra įdedama ten, kur iš pažiūros – tik formalumai.
Rubrikoje „Ką veikia ta savivaldybė?“ – atveriame duris į vis kitą skyrių ar seniūniją, kalbiname čia dirbančius žmones, klausomės jų minčių ir dalijamės istorijomis, kurios gimsta iš rūpesčio ir pašaukimo, ir paneigiame įvairius susikurtus mitus.
Šiandien atveriame duris į Mokolų seniūniją, o mūsų pašnekovas – seniūnas Žydrūnas Krulikas.
Koks buvo Jūsų pirmasis darbas ir ar norėtumėte jį dar kartą išbandyti?
Mano pirmasis darbas buvo zootechnikas–selekcininkas. Tai profesija, kuri reikalauja ne tik žinių, bet ir jautrumo – juk dirbi su gyvomis būtybėmis, už kurias esi atsakingas nuo pirmo iki paskutinio žingsnio. Rūpinausi gyvulių veislinėmis savybėmis, laikymo sąlygomis, stebėjau jų sveikatą.
Tas darbas išmokė kantrybės – nes niekas nevyksta per vieną dieną. Norint pamatyti rezultatą, turi būti kruopštus ir nuoseklus.
Ar grįžčiau? Šiandien – ne. Man atrodo, kad kiekvienas mūsų gyvenimo etapas turi savo laiką ir prasmę. Tas darbas man davė labai daug, suformavo vertybes, bet dabar mano vieta čia. Ateitis visada turi daugiau klausimų nei atsakymų, bet šiandien aš einu pirmyn be nostalgijos, tik su dėkingumu.
Kaip atrodo įprasta Jūsų seniūnijos darbo diena?
Jei reikėtų trumpai – seniūnijoje „įprastos“ dienos nebūna. Kiekvienas rytas ateina su nauja situacija, nauju klausimu, nauju žmogumi, kuris tikisi pagalbos.
Dažnai diena prasideda dar prieš atidarant duris – žinutė, skambutis, informacija apie problemą, kurią reikia spręsti čia ir dabar. Gyventojai ateina su viskuo: nuo paprastų kasdienių rūpesčių iki rimtų situacijų, kur reikia ne tik sprendimo, bet ir raminančio žodžio.
Tuo pat metu vyksta dokumentų rengimas, projektų derinimas, susitikimai su rangovais, bendruomenių atstovais. Prižiūrime seniūnijos viešąsias erdves, kelius, kapines, kultūrinius objektus – o jų daug, ir jie visi svarbūs.
Kartais atrodo, kad seniūnija – tai gyvas organizmas, kuris niekada nesustoja. Ir jeigu nori jį suprasti, turi būti su juo viename ritme.
Kas Jus motyvuoja kasdien ateiti į darbą?
Mane motyvuoja žmonės. Kolegos, bendruomenės, seniūnijos gyventojai. Mes turime tikrai stiprią komandą – profesionalią, bet kartu žmogišką, kurioje gali pasitikėti vieni kitais.
Motyvuoja ir atsakomybė. Žinau, kad kiekviena diena gali kažkam tapti lengvesnė dėl mūsų darbo. Kartais tai maža smulkmena, kartais rimtas sprendimas – bet viskas kuria geresnę kasdienybę mūsų seniūnijai. Tai suteikia labai aiškią prasmę.
Motyvuoja ir bendruomenių aktyvumas: jų iniciatyvos, jų rūpestis, jų noras kartu kurti. Tai primena, kad dirbu ne dėl skaičių ar dokumentų – o dėl žmonių.
Kaip apibūdintumėte savo vadovavimo stilių?
Manau, kad vadovas pirmiausia turi būti žmogus. Tad mano stilius – atviras, žemiškas ir bendradarbiaujantis. Nesiekiu būti aukščiau kitų – siekiu būti šalia jų.
Klausausi, tariuosi, stengiuosi rasti sprendimus, o ne kaltininkus. Komanda labai jaučia, kai vadovas nevaidina autoriteto, o jį kuria savo darbu ir elgesiu.
Ir dar – man svarbu kurti atmosferą, kurioje nebaisu pasakyti nuomonę, paprašyti pagalbos, pasidalinti idėja. Kai komanda jaučiasi saugi ir vertinama, seniūnija iš to tik laimi.
Kokią frazę dažniausiai kartojate darbe?
„Raskime sprendimą.“
Tai gal ir paprasti žodžiai, bet juose telpa visa seniūnijos kasdienybė: čia ne apie tai, kas kaltas, o apie tai, kaip padėti.
Juokingiausia situacija darbe?
Kartą, po įtempto rytinio susirinkimo, automatiškai nuvažiavau ne į Mokolų seniūniją, o į buvusią darbo vietą – Gudelių seniūniją. Įpročiai kartais nugali net logiką. Pasijuokėme su kolegomis, apsisukau ir grįžau ten, kur turiu būti.
Tai primena, kad net rimtame darbe yra vietos šypsenai – ir gerai, kad ji yra.
Jei Jūsų darbo vieta būtų pavadinta pagal filmą ar serialą, koks tai būtų pavadinimas?
„Kaimo patruliai“.
Nes seniūnijoje jautiesi kaip pirmoje linijoje – situacijos keičiasi greičiau nei orai.
Jūsų darbo tempas: šachmatai, maratonas ar „Formulė 1“?
Labiausiai – maratonas. Tai ilgalaikis, nuoseklus darbas, kuriame svarbiausia išlaikyti ritmą.
Bet kai kuriais momentais – taip, įsijungia „Formulė 1“, ir sprendimus reikia priimti akimirksniu.
Didžiausias mitas apie seniūnijos darbą?
Kad seniūnas visą dieną sėdi kabinete ir geria kavą.
Iš tiesų didžioji darbo dalis yra lauke, su žmonėmis, su aplinka, su problemomis, kurios nesirenka nei laiko, nei oro.
Sudėtingiausia, bet labiausiai įkvepianti situacija?
Sunkiausios akimirkos būna tada, kai nelaimės paliečia gyventojus. Tai momentai, kuriuos norėtum, kad niekada neįvyktų. Bet jie parodo ir kitą pusę – bendruomenės stiprybę, vienybę, gebėjimą padėti vieni kitiems.
Tokiose situacijose supranti, kad seniūnija – tai žmonės, kurie vienas kitam nepraeina pro šalį.
Su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduriate?
Su laiku – jo niekada nepakanka.
Su lūkesčiais – jie visada didesni nei turimi resursai.
Su skirtingais žmonių poreikiais – visi jie svarbūs, bet kartais labai skirtingi.
Tai kasdieniai iššūkiai, bet jie ir kuria šio darbo prasmę.
Jei darbe turėtumėte supergalią, kokia ji būtų?
Būti keliose vietose vienu metu. Daug problemų išsispręstų greičiau nei spėtum pagalvoti.
Ką Jūsų darbas reiškia gyventojams?
Tikiuosi, kad jis jiems reiškia paprastą dalyką – saugumą. Žinojimą, kad seniūnijoje jie nėra vieni, kad kažkas išgirs, sureaguos ir padės.
Seniūnija dažnai yra pirmoji durų rankena, kurią žmogus paliečia, kai kažkas neramina. Ir labai norisi, kad jis iš tų durų išeitų šiek tiek ramesnis.
Kokį įprotį ar tradiciją įvestumėte, jei galėtumėte?
Norėčiau dar labiau suartinti žmones – reguliarios talkos, atviri susitikimai, bendri renginiai. Žmonės pažindami vieni kitus kuria vietą, kurioje gera dirbti ir gyventi.
Kuo labiausiai didžiuojatės per pastaruosius metus?
Kad pavyko pasiekti apčiuopiamų, matomų pokyčių: sutvarkytos teritorijos, pagerinta infrastruktūra, operatyvūs sprendimai gyventojams.
Bet labiausiai didžiuojuosi tuo, kad žmonės jaučia, jog seniūnija dirba dėl jų.
Pagrindiniai šiandienos prioritetai?
Aplinkos tvarkymas, infrastruktūros gerinimas, saugumo užtikrinimas ir glaudus dialogas su gyventojais. Bendruomenė čia – pirmoje vietoje.
Mokolų seniūnijos misija
Sukurti aplinką, kurioje žmonės jaučiasi saugūs, išklausyti ir svarbūs. Kurioje sprendimai priimami ne dėl popieriaus, o dėl žmogaus.
Mūsų tikslas paprastas, bet labai žmogiškas: kad kiekvienas galėtų pasakyti „gyventi čia gera“.
