„Dabar suvalkiečiams bepigu, – ironiškai rašo 1935 metais reporteris, – iš Marijampolės į Kauną, Vilkaviškį ar Kalvariją galima nukakti per nepilnas dvi valandas. O praeityje buvo kitaip. Tada dar nebuvo tarpmiestinių autobusų. Susisiekimui tarnavo taip vadinama arklio tempiama „karetka“.
Sužinojau, kad Kalvarijoje vienas žydelis ir dabar dar taip vežioja žmones. Pasiėmiau foto aparatą ir specialiai nuvažiavau to istorinio daikto apžiūrėti.
Dabar jau manęs niekas neprašo nuvežti į Marijampolę, – kalbėjo žydelis.
Aš vežioju keleivius tik į geležinkelio stotį ir labai džiaugiuosi, kai kas nors važiuoja. O anksčiau tai buvo laikai. Čia yra šešios sėdimos vietos. Kartais priimdavau ir po dvylika keleivių. Visi netilpdavo. Kitus susodindavau ant galinės lentos. Ten, kur būdavo pašaras.
„Karetninkas“ pasakojo, kad sėdinčius gale jis pririšdavo su virve. Kad užmigę neiškristų. Vežant iš Vilkaviškio geležinkelio stoties į Suvalkus užtrukdavo apie 16 valandų. Tai keleiviui kainavo tris rublius. Prieš (pirmąjį pasaulinį) karą tokie vežėjai uždirbdavo 300 rublių į mėnesį. Gryno pelno likdavo apie pusantro šimto.
„Karietkomis“ vežiodavo ir žiemą. Tačiau kai užpustydavo kelius, tekdavo pakelėje nakvoti. Kartą jam iš Suvalkų teko vežti tris rusų karininkus. Netikėtai pradėjo pustyti. Karininkai sušalo ir sustojome karčemoje. Išgėrė kelias kvortas degtinės ir toliau važiavo dainuodami.
Dabar darbo jau nėra. Dabar visi keliauja autobusais. Niekas į geležinkelio stotį jau nevažiuoja. „Karetka“ pasidarė nereikalinga. Todėl ji stovi kieme. Čia dabar džiovinami skudurai ir tupi vištos.
Taip nyksta Kalvarijoje paskutinė senoviška susisiekimo priemonė.
1935 m.
