Lietuvių protėvių buityje vieni gėrimai, pavyzdžiui, kaip midus, vartoti prieš kelis šimtus metų, yra visai išnykę. Kiti, pavyzdžiui sula, gaminami iki šiol, tačiau tokio vartojimo, koks buvo anksčiau jau nebelikę.
Be jokios abejonės, pirmąją vietą mūsų protėvių kultūroje iš gėrimų užėmė alus. Iš visų alaus rūsių seniausiu laikomas salyklinis. Pasižymėjo savo stiprumu. Salyklui dažniausiai naudojo miežius. Kad alus daugiau putotų, į salyklą įmaišydavo žirninių miltų. Alaus puta buvo laikoma kokybės ženklu.
Apynius alui rinkdavo miške, paupių krūmuose arba tiesiog savo sodo pakraštyje. Alų šeimoje paprastai gamindavo šeimininkas. Kartais geram alui padaryti už tam tikrą atlygį buvo kviečiamas geriausias apylinkės aludaris.
Alaus darymo periodas dalinamas į du etapus: salyklo paruošimą ir paties alaus virimą. Grūdai salyklui buvo mirkomi bačkose, geldose. Mirkymo trukmė – vidutiniškai dvi ar trys valandos. Vandenį nusunkus klėtyje ar stuboje, ant grindų supildavo grūdus ir daigindavo. Daiginimas užtrukdavo nuo trijų iki šešių dienų.
Pradėję dygti grūdai buvo išmaišomi. Vėliau džiovinami krosnyje. Vasaros metu tiesiog padedami prieš saulę. Išdžiovintus grūdus stambiai sumaldavo. Dažniausiai rankinėmis girnomis. Alus buvo verdamas įvairiose vietose: kieme, kluone, jaujoje virtuvėje.
Lietuvos kaime paplitus cukriniams runkeliams, alų gamindavo ir iš jų. Tokio alaus gamyba buvo labai praktikuojama karo ir pokario metais. Alų dažniausiai gamindavo įvairioms progoms: talkoms, krikštynoms, vestuvėms, kai kur net laidotuvėms.
Žiloje senovėje lietuviai midų gamindavo iš medaus. Dažniausiai iš liepų. Kuo ilgiau tokį midų laikydavo, tuo jis tapdavo lipnesnis. Liepinis midus buvo perregimas tarsi vanduo. Vėliau midų iš protėvių gyvenimo išstūmė degtinė.
Dvidešimtojo amžiaus pradžioje Lietuvos kaimuose išpopuliarėjo naminio vyno gamyba. Tam naudojo įvairias namines ir laukines uogas, vaisius, ir ypač obuolius. Geram vynui pagaminti reikėjo milžiniško cukraus kiekio. Todėl vyno gamyba nebuvo masinė.
Sula dažniausiai buvo vartojama beržinė arba klevinė. Klevų miškuose buvo daug mažiau, nei beržų. Pavasarį, medžiams sprogstant, medžio kamiene grąžtu išgręždavo dešimt centimetrų gylio skylę. Įstatydavo medinį vamzdelį ar lataką, o po juo ant žemės pastatydavo kibirą ar ąsotį.
Sula buvo vartojama šviežia ar rauginta. Raugindavo mažuose kubiluose. Dėl skonio įmesdavo serbentų ar ąžuolo šakelių. Kad sula nesurūgtų, ji buvo laikoma vėsioje vietoje. Tokią sulą išlaikydavo kelis mėnesius. Be sulos protėviai į laukus nešdavosi ir vandens ąsotį, į kurį dėl skonio primerkdavo džiovintos duonos plutos.
Gamindavo ir girą. Džiovinta duona ar jos plutelės buvo užpilamos vandeniu mediniame kubile. Protėviai arbatą labai retai. Dažniausiai susirgę ar vaišindami svečius. Arbatžoles atstodavo įvairių augalų lapai ir žiedai: ramunės, liepžiedžiai, avietės šakos.
Dažniau nei arbata, ypač Užnemunėje, buvo vartojama kava. Gaminta iš sugruzdintų kviečių, rugių, iš darže auginamų cikorijos šaknų, ąžuolo gilių ir baltinama pienu.
