Geopolitinė Kalvarijos padėtis, lėmusi miesto raidą, valstybinę priklausomybę, bėgant amžiams, paliko pėdsaką XX a.
Roza Rogovskaitė laiške pasakoja pasakoja apie Pirmojo pasaulinio karo kariuomenių kaita mieste bei jų keliami reikalavimai ,,Mano tėvas Jankelis, motina Dvora. Pirmasis sūnus Josefas Rogovskis tarnavo Rusijos kariuomenėje raiteliu, kai 1914 m. prasidėjo karas Vokietijos pasienyje. Po dviejų savaičių vokiečių kariai užėmė visą miestą ir nusavino visą mūsų turtą. Mes buvome kepėjai, iki karo ruošėme visų rūšių miltus skirtingų tipų duonai. Kai atvyko 8 vokiečių kariai užsidarė mūsų galiniame kambaryje. <…> Jie kepė dieną ir naktį bei siuntė į Vokietiją bent 3 savaites. Jiems išvykus išsivežė sandėlio raktą. Paliko mums šiek tiek duonos, cukraus, mielių, druskos. Žmonės verkė ir prašė duoti valgyti, po mėnesio buvo išduotos maisto kortelės pagal šeimos narių kiekį” .<…> Susiklosčiusioje situacijoje išryškėja miesto bendruomenės sutelktumas ir savitarpio pagalba. Tai iliustruoja atvejis, kai į apkasų kasimą varomus senyvus žydus savanoriškai bandė keisti jauni lietuviai, dirbantys išvaromiems. 1918 m. lapkričio 11 d. įvyko pirmasis Kalvarijos miesto gyventojų susirinkimas, kuriame dalyvavo apie 400 žmonių. Jame buvo išrinkta pirmoji miesto taryba, į kurią buvo pakviesti 2 žydų atstovai: Elijas Salamonas ir Šuras.
1919 m. perrinkus miesto tarybą, jos veikloje taip pat dalyvavo ir Kalvarijos žydai: Majeris Margolis ir Abraomas Rozengilicas. Tarpukariu situacija Lietuvoje nuolat kito: parlamentarizmo laikotarpiu valstybė išgyveno demokratijos aušrą, žydų bendruomenei suteikta galimybė dalyvauti politikoje – visuose trijuose seimuose turėti savos tautybės atstovus, aktyviai dalyvauti debatuose, sprendžiant ne tik tiesiogiai su žydais, bet ir su visa valstybe ir jos demokratiniu vystymusi, ateitimi susijusius klausimus. Šiuo laikotarpiu viena didžiausių valstybės problemų – teritorijos ribos. Vykstant kovoms ir deryboms dėl valstybės nepriklausomybės ir teritorijos nustatymo, Kalvarija buvo įtraukta į Lietuvos ir Lenkijos teritorines derybas. Tebevykstant karo veiksmams su Lenkija, Kalvarijoje 1920 m. rugsėjo 15-18 d. buvo surengtos lietuvių ir lenkų delegacijų derybos dėl karo veiksmų tarp Lietuvos ir Lenkijos sustabdymo, kurios baigėsi be rezultatų, nes iš esmės nė viena iš šalių nebuvo suinteresuota pažanga. Pagal okupuotosios Lietuvos dalies ribą nustačius demarkacijos liniją, Kalvarija tapo pasienio miestu ir neteko pagrindinio ankstesnės ūkinės veiklos užnugario Seinų-Suvalkų pusėje. Miestas liko Marijampolės apskrities valsčiaus centru. Jame labai sumažėjo gyventojų skaičius. 1923 m. surašymo duomenimis, Kalvarijoje buvo tik 782 namai su 4 283 gyventojų.
Kalvarijos miesto savivaldybės administracija minimu laikotarpiu buvo įsikūrusi Laisvės gatvėje (dabar Kalvarijos viešosios bibliotekos vieta). Žvelgiant į žydų tautos atstovų vaidmenį formuojant Kalvarijos miesto politiką, išsiskiria Abelio Bliumenzono, gimusio apie 1897 m. Kalvarijoje, Mejerio ir Helenos Bliumenzonų šeimoje, pavardė. Šis prekybininkas 1920 m. Kalvarijos miesto taryboje buvo išrinktas burmistro E. Feiferio padėjėju . 1931 metais birželio 15-16 d. vykusiuose rinkimuose į Kalvarijos miesto Tarybą išrinkti 9 nariai, iš jų 4 žydai: Abelis Bliumezonas (prekybininkas), Barelis Elkesas (prekybininkas), Khanokhas Kaganas (prekybininkas) ir Volfas Neviažskis (advokatas).
A. Bliumenzonas netrukus tapo Kalvarijos burmistro pavaduotoju. Pasikeitus Lietuvos valstybingumo statusui, A. Bliumenzonas su šeima ištremtas 1941 m. birželio 14 d, sušaudytas 1943 m. Kancke Krasnojarsko srityje, reabilituotas 1962 m., į Lietuvą grįžo tik sūnus. 1934 m. Kalvarijai suteiktos II eilės miesto teisės, išrinkta nauja savivaldybė, kurios tarybą sudarė 9 asmenys ir prezidentinio valdymo laikotarpiu Kalvarijoje išliko nusistovėjusi tautinio atstovavimo tradicija. Prekybos gatvėje buvo įsikūrusios ir miesto policijos bei ugniagesių pajėgos , kuriose kartu su lietuviais tarnavo ir žydai. Paminėtina advokato Malacho kontora, sėkmingai veikusi visą tarpukarį bei teikusi teisines konsultacijas miestelėnams. Miesto gyvenimas virė ir kunkuliavo, o jo akimirkas fiksavo fotografai. Vien Laisvės (Prekybos) gatvėje buvo įsikūrusios 3 fotografų studijos, kurių meistrų dėka profesionaliai užfiksuotas miesto gyvenimas ir jo gyventojai, pastarųjų apranga, tradicijos.
Fotoateljė priklausė žydams – I. Mirlinui, M.Vigderavičiui, Z. Rozentaliui. Seniausia žinoma M. Vigderavičiaus pokarinė fotografija datuojama 1921 m. Šio fotografo ateljė buvo Prekybos (vėliau – Laisvės) g. 9 . Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, ši miesto dalis buvo visiškai sugriauta, tad dabar tai miesto centro parko teritorija. Ateljė buvo įkurta antrame namo aukšte. Nors ir buvo senas, M. Vigderavičius fotografavo iki pat 1941 m. rugsėjo mėn., kai buvo sunaikinta Kalvarijos žydų bendruomenė. Greta M. Vigderavčiaus fotoateljė buvo įsikūręs dar vienas fotografas – Isidorius Iseras Mirlinas, jis veiklos ėmėsi apie 1930 metus ir 1931-aisiais atidarė savo ateljė. Šį jauną perspektyvų fotografą pamėgo Kalvarijos gyventojai, ypač moksleiviai. I. Mirlino ateljė populiarumą rodo gausybė išlikusių nuotraukų, kuriose užfiksuoti mokiniai, Kalvarijos miesto panorama, apylinkės. Meistro I. Mirlino, kurio fotoateljė buvo Prekybos (Laisvės) gatvėje Nr. 13 ( dabar centrinė miesto aikštė). 1921 metais kaip ir M. Vigderavičius, tik gerokai arčiau Turgaus aikštės savo foto ateljė atidarė Z. Rozentalis, gimęs 1895 m. ir pavadino „Naujoji fotografija“, kaip priešpriešą M. Vigderavičiaus senajai, norėdamas išskirti savosios naujumą ir modernumą. Z. Rozentalio ateljė buvo Prekybos (vėliau- Laisvės) g. 45 (dabar restoranas,,Triobiai“) , meistras t.p. žuvo nacistinės okupacijos metu.
Arūnė Vaičiūnaitė- Levuškinienė
Andrius Lediajevas
