Taip yra todėl, kad daugelis šaltinių seka naujienas iš lokalių kovos židinių, tačiau visiškai nevertina tendencijų ir perspektyvų.
Ne šiaip tuščių vilčių, tačiau aiškių ženklų, kur link ir kaip rutuliojasi situacija.
Priešingai nei daugelis, mes aiškiai vertiname, kad bendra situacija, netgi rusams progresuojant Donbase, pamažu krypsta ukrainiečių naudai.
Ukrainiečiai laimi laiko, iš principo praktiškai jokioje kryptyje neleidžia rusams vystyti greito puolimo. Ginkluotė kasdien pasiekia ukrainiečius, kariai ruošiami, pasipriešinimas ženkliai stiprėja ir gynybos kokybė palyginus su tuo, kas buvo karo pradžioje.
Karo pradžioje ukrainiečių gynyba buvo akivaizdžiai prastesnė nei dabar. Ukrainiečiai pasisėmė labai skausmingos, tačiau vertingos patirties. Ir ją panaudoja praktikoje, būtent tokius rezultatus mes ir matome.
To pasekmė – labai dideli rusų nuostoliai. Kai sakoma, kad rusai turi daug ginkluotės ir pajėgumų, sutinkame. Su viena išlyga, ar sunaikinta ginkluotė pakeičiama lygiaverte ginkluote.
Šiandien jau pasitvirtino, kad į frontą rusai meta ne ką kita kaip senutėlius T-62 tankus. Viena iš dviejų galimybių: arba rusai renka viską ką gali, arba nebenori prarasti dar daugiau modernesnių tankų versijų.
Bet kokiu atveju tai labai blogas ženklas rusams. Šio tanko kalibras mažesnis, tad skirtingų modifikacijų tankams nebetiks tie patys šaudmenys – logistikai tai reiškia košmarą. Tankas lengvai sunaikinamas dėl silpnesnio šarvo, valdymui reikia didesnės tanko komandos, na ir jo kovinės galimybės ženkliai prastesnės nei T-72 ar T-80.
Grįžkime prie kovos veiksmų fronte. Donbase be didesnių pokyčių, šiek tiek rusai sugebėjo užimti vietovės, tačiau tai vėlgi minimalūs pokyčiai. Kurie pamažu kraunasi į krūvelę ir jau tada mažesni pasiekimai tampa didesniais. Vis dėlto rusai nepasiekia tokio progreso, kokio norėtų.
Rusų nuostoliai dideli. Protingi vadai nesiųstų karių į garantuotą mirtį, tačiau kai tikslas svarbiau už bet kokias pasekmes, tuomet racionalumo grūdo ieškoti nereikia.
Jų puolimo greitis per lėtas, į ką ukrainiečiai gali reaguoti. Netgi momentais prasiveržus per ukrainiečių gynybą rusai priversti stoti, kadangi sąveika su kitomis pajėgomis labai sudėtinga ir nekokybiška. Tai suteikia labai brangų laiką ukrainiečiams pakoreguoti gynybos pozicijas, suderinti veiksmus.
Ties Severodonecku rusai jau kelintą dieną itin skausmingai bando atakuoti ir vis yra priversti atsitraukti su dideliais nuostoliais. Toks jausmas, kad rusai nepasimoko iš klaidų, vėl ir vėl bando tuo pačiu būdu atakuoti. Ir tai vyksta daugelyje vietų.
Visiškai priešingai elgiasi ukrainiečiai – stengiasi išsaugoti kiek įmanoma daugiau karių, neužleisti pozicijų per anksti ir per lengvai. Tai gaunasi ne visada, tačiau daugumoje atvejų gynyba atlieka savo funkciją.
Artimiausios kelios savaitės gali būti labai sunkios Ukrainos kariuomenei. Nors ką mes čia kalbame, karas niekada nebūna lengvas, ypač prieš psichinius ligonius – rusus. „У бою побувати — ціну життя впізнати“ – ukrainiečių patarlė teigia – “Pabuvęs kovose – gyvybės kainą sužinai”
