Chersonas – vėl ukrainiečių rankose! Laukėm, tikėjomės, bet ne taip greitai ir ne taip … lengvai.
Vakar skaitydamas jūsų entuziastingus komentarus apie „apsuptą Chersoną su 20 tūkst. rusų karių“, situaciją mačiau visai kitaip. Taigi, kas nutiko Chersone?
Visų pirma, Ukrainos karinė vadovybė nuosekliai įgyvendino savo sumanymą – ištrenkti rusus į kairįjį Dnipro krantą, išvaduoti okupuotą Chersono miestą ir sritį. Tai – didelė karinė, politinė ir moralinė pergalė. Politinė ir moralinė aiški – Kremlius patyrė milžinišką pralaimėjimą, o ukrainiečiai atsiėmė okupuotą ir aneksuotą teritoriją, išlaisvino savo piliečius. Karine prasme ukrainiečiai dabar čia patikimai prisidengia Dnipro upe, kurią forsuoti rusai nebebus pajėgūs. Tuo pačiu sumažėjo Mykolajivo apšaudymo galimybė ir visiškai išnyko pavojus Odesai. Rusai nebegalės atakuoti Vakarų Ukrainos iš patogaus Chersono placdarmo. apšaudymo pavojus Nepavyko įgyvendinti kitos, itin masinančios galimybės – sutriuškinti rusų karinę grupuotę, priversti ją palikti karinę techniką ir paimti gausius belaisvius.
Ir tai yra kita medalio pusė – Rusijos karinei vadovybei pavyko sėkmingai įvykdyti karinę pasitraukimo iš dešiniojo kranto operaciją, išsaugoti karius, suformuotus, patyrusius dalinius, ginkluotę ir techniką. Ne visi pabėgo, bet liko tik nedidelė dalis. Kai kur klaidžioja didesnės pasiklydusios ar vadovybės „pamirštos“ rusų karių grupės, karštligiškai ieškodamas kur ir kaip persikelti per upę. Visos jos bus surastos, kaip ir kiekvienas pavienis tvartelyje besislapstantis kareivis. Jokio pavojaus šios grupės ir pavieniai okupantai nebekelia, per kelias dienas jų klausimas bus išspręstas.
Tokio atsitraukimo metu ukrainiečiai turėjo rusams „užlipti ant pečių“ ir nujoti iki pat Dnipro, ten nustumti į upę, o dalį paimti į nelaisvę. Kartu su visais ginklais ir transportu. Kodėl taip atsitiko, aš mėginau paaiškinti jau vakar. Ukrainiečiai pasirinko saugesnį žmonėms variantą, galimai išvengiant gamtinės katastrofos – dambos susprogdinimo ir užtvindymo.
Taip pat – ir tolimesnio energetinės sistemos griovimo raketomis ir dronais. Tai nereiškia, kad rusai ateityje nesprogdins dambos ir neapšaudys miestų raketomis, netgi atvirkščiai – būtinai apšaudys. Bet ne dabar.
Vakar vakare ukrainiečių salvinės raketinės sistemos dar apšaudė tiltų ir perkėlų rajonus, bet ugnis nebuvo tokia intensyvi, kokios būtų galima tikėtis. Iš esmės rusai pasitraukė be trukdžių.
Tuo metu kitur vyko įprasti, bet mažiau intensyvūs mūšiai, įvyko ir apsikeitimas belaisviais. Mano nuomone, leidimas rusams atsitraukti tokiomis aplinkybėmis yra labai atsakingas ir protingas sprendimas. Tai yra didelė, neabejotina pergalė, pasiekta ukrainiečių karine jėga ir su mūsų visų pagalba ginklais.
Jau nebestebina, kaip ramiai ir abejingai į šitą Rusijos politinės ir karinės valdžios idiotizmą, į tam tikrą išdavystę, žiūri rusų kariai ir visuomenė. Jie taip įprato gyventi išvirkščių veidrodžių karalystėje, kad yra linkę prisitaikyti prie bet kokių valdžios sprendimų.
Girdisi daug kalbų apie 1916 metus, apie „revoliuciją“, bet realiai nieko nevyksta. Tačiau Rusija yra tokia šalis, kuri gali sprogti tada, kai mes mažiausiai tikėsimės.
Dabar kurį laiką abi pusės turėtų persigrupuoti, papildyti dalinius ir resursus, ir pamėginti pulti. Ukrainos gynybos ministras tarsi ir prasitarė, kad žiemą ruošiamasi „operacinei pauzei“, tačiau Kremlius dabar turėtų pasistengti pulti. Kad ir tuščiai, buksuojant vietoje, bet pulti. Į šalia Ukrainos esančius rajonus atvyksta vis daugiau parengimą pabaigusių mobilizuotų rezervistų, labai suaktyvėjo ir rusų pajėgų permetimas į Ukrainą. Kaip ir buvau rašęs, jau matome pirmus ešelonus, prieš kelias dienas išvykusius iš Rusijos Rytų karinės apygardos.
Ukrainiečiai tvirtai laiko iniciatyvą savo rankose, karinė parama didėja, rengiami nauji kariai ir formuojami nauji stambūs daliniai. Dar pakariausime, bet šiandien galime švęsti didelį laimėtą ir itin reikšmingą mūšį.
Slava Ukraini!
