Marijampolės-Kauno kelyje ties Ąžuolų Būda, iki pat Nemuno glūdėjo didžiuliai žalių girių plotai. Prieškaryje tai buvo didžiausias miškų masyvas Lietuvoje. Medžiai šlamėjo šešiasdešimties kilometrų ilgio ir pločio ruože. Girių pakraštyje, žalių pušynų, eglynų apsuptyje įsikūrė mažas Kazlų Rūdos miestelis.
Senų žmonių padavimai byloja, kad kadaise Kazlų Rūda buvo labai garsi. Prieš daugiau nei 250 metų į čia atvyko karaliaus ištremtas ponas Kazlas. Atsivežė dvylika baudžiauninkų šeimų. Liepė iškirsti nemažą miško plotą ir pasistatė sau dvarą.
Vėliau užtiko geležies rūdos klodus ir įsirengė kasyklą. Pastatė geležies liejimo krosnis ir dideles kalves, kuriose buvo kalami kirviai, noragai, pasagos. Pono Kazlo dvaro rūda ir jos gaminiai buvo gabenami į kitas vietas. O nuo kasyklų išteklių ir dvarininko pavardės kilo gyvenvietės pavadinimas – Kazlų Rūda.
Žmonės kalbėjo, kad Kazlas vėliau pats apleido ir sunaikino visus savo verslus. Buvo spėliojama, kad ištremtąjį pavijo praeities šešėliai. Kiti porindavo, kad dvarininką pakorė lenkai. Tačiau šiandien jau niekas nežino, kurioje vietoje buvo tas garsusis dvaras ir pirmosios kasyklos.
1862 m. rusai pradėjo tiesti geležinkelį iš Kauno į Kybartus. Miško tankumyne iškilo lentiniai barakai darbininkams. Atvyko ir kūrėsi šeimos. Tačiau netoli miesto stoties buvo vieta, kurioje vis dar augo daugybė medžių. Naujakuriai vengė vaikščioti neišmintais takais, nes meškos puldinėdavo žmones.
Į tą vietą iš Virbalio buvo iškviestas būrys kareivių. Senoliai pamena, kad įvyko „ablavas“ ir per dieną nušovė 8 meškas. Išvalytoje teritorijoje darbininkai pastatė namus eiguliui ir miško prievaizdui. Trobos išliko keliasdešimt metų, o eigulio pasoda buvo vadinama „meškalizdžiu“.
Iki pirmojo pasaulinio karo Kazlų Rūdoje buvo vos 11 sodybų, 2 krautuvės, užvažiuojamas kiemas ir vienas garo varikliu varomas traktorius. Taip pat garvežių depas, stoties rūmai ir dviejų aukštų mokykla geležinkelio tarnautojų vaikams. Vietos valdžią sudarė vienintelis rusų žandaras, kuris visą laiką praleisdavo taisydamas gendantį traktorių.
Per 1914 m. prasidėjusį karą rusai išardė geležinkelio bėgius, susprogdino vandens bokštą, apiplėšė krautuves. O 1915 m. pabaigoje vokiečiai į miestelį atsivedė tris tūkstančius rusų belaisvių. Šie pastatė barakus vokiečių administracijai ir sargybai. Iškilo dvi lentpjūvės, elektros stotis. Visą miestelį apraizgė spygliuotos vielos.
Į girios vidurį belaisviai nutiesė siaurąjį geležinkelį. Kasdien griuvo šimtai pušynų, beržai, skarotos eglės ir juodalksniai. Miške ištisomis paromis dirbo dvylika gaterių. Buvo deginamos anglys, bėgo dervos. Rąstai, lentos, pabėgiai šimtais vagonų riedėjo į Vokietiją. Nuo Pavilkijo, Nemuno upe, buvo plukdomi sieliais.
Tuo metu pradėjo didėti gyventojų skaičius. Mieste buvo įsteigtas didžiausias Lietuvoje grybų ir uogų surinkimo punktas. Gindamiesi nuo skurdo šimtai moterų ir vaikų kasdien braidė po miškus. Nešė į Kazlų Rūdą pilnus krepšius grybų ir uogų. O iš čia visos gėrybės statinėmis išvykdavo į užsienį.
Drąsūs kapsai 1917 m. miestelyje nušovė du vokiečių karius. Vokiečių valdininkų tarpe įsivyravo baimė. 1919 m., Lietuvos nepriklausomybės kovų įkarštyje, lietuviai nuginklavo likusius įgulos likučius. Buvo ruošiamasi išlaisvinti Altoniškius ir visą miestelį. Kruviname susišaudyme keliolika vyrų buvo sužeisti, o vienas nušautas. Baimės vedami vokiečiai pradėjo trauktis. Sudegino elektros stotį, vietiniams išpardavė kiaules, kiaušinius ir paskutinę techniką lentpjūvėse. Rusų belaisviai bėgo į miškus, kitus išvežė darbams į Vokietiją, treti prisiglaudė pas vietinius ūkininkus.
Išlikusiuose barakuose vėliau buvo apgyvendinti Lietuvos karių suimti bolševikai. Lenino revoliucijos apakinti, rusai kaip maras plūdo į svetimas teritorijas. Dalis lenkų taip pat buvo priversti laiką leisti už spygliuotos vielos Kazlų Rūdos pušynuose. Buvo tikras „tautų kraustymasis“ aplinkui pokšint šūviams, ore tvyrant parako kvapui.
Tarpukario Lietuvoje Kazlų Rūda pretendavo į miesto titulą. Šaltiniai teigia, kad gyvenvietė augo amerikietišku tempu. Vietiniai jau buvo pamiršę, kad kažkada čia ošė gūdi giria, vyko mūšiai. Lietuvos kariuomenės savanoriams buvo išdalinti sklypai. Pamiškėse iškirto kelmynus. Pradėjo dygti nauji namai.
Ketvirtajame dešimtmetyje Kazlų Rūda pasikeitė neatpažįstamai. Atsirado keli šimtai naujakurių, 30 krautuvių, tuzinas pramonės įmonių, trys tūkstančiai gyventojų. Iškilo priemiesčiai, o aplink juos – ošiantis pušynas. Miestelis gavo kurorto statusą. Prekybą skatino ir daugybė atvykstančių vasarotojų. Valdininkai gyvenę Kazlų Rūdoje kasdien traukiniais važinėjo į tarnybą Kaune. Ypatingu verslumu pasižymėjo vietiniai. Buvo vadinami „perkupčiais“, nes turguje įsigydavo kiaušinių, sviesto, uogų, grybų ir viską perparduodavo Kaune.
Kiekvieną sekmadienį į Kazlų Rūdą iš Kauno atvykdavo vienadieniai nuotykių ieškotojai. Megzdavo romantiškas pažintis, kvėpuodavo pušynais, grybaudavo, uogaudavo. Kaune sklisdavo kalbos, kad Kazlų Rūdoje vėžių, žuvų yra kaip šieno. Daugelis atvykdavo su savo bučiais ir tinklais. Kai kurie atplaukdavo Nemunu. Išlipę į krantą samdydavosi vežimus arba pėsti eidavo į Jūrės, Pilvės, Višakio, Judrės upių pakrantes. Nuolatinis vasarotojas kurorte buvo prieškario dailininkas Adomas Varnas su teptuku išvaikščiojęs visas apylinkes.
Pasimatymai ar susitikimai buvo skiriami stoties perone. Vakaro metu šimtai žmonių sutikdavo ar palydėdavo kiekvieną traukinį. Perone vykdavo ne tik romantiškos pažintys, bet ir atsiskaitymai dėl senų nuoskaudų ar įžeidimų.
Autorius Tomas Sušinskas
