Po 1863 m. sukilimo, Marijampolėje įkurdinus kariuomenę, 1873 m. Kvietiškio dvaro žemėje pradėtas projektuoti karinis miestelis. Pirmieji pastatai čia atsirado jau 1880 m. XIX a. paskutiniame dešimtmetyje pastatyti administraciniai pastatai, kareivinės, karininkų klubas, ūkio statiniai, dirbtuvės, arklidės ir kt.
1914 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, rusų valdininkai paliko Marijampolę, ištuštėjo ir karinis miestelis. 1915 m. kovo mėn. miestą užėmė Vokietijos kariuomenė.
1919 m. pradžioje, Vokietijos kariuomenės daliniui išsikrausčius iš Marijampolės karinio miestelio, pastatus perėmė Lietuvos kariuomenė. Marijampolėje pradėtas formuoti 1-asis pėstininkų pulkas. Vėliau nuo jo atskirtas 3-iasis batalionas, pavadintas 1-uoju atsargos batalionu. 1919 m. birželio 20 d. jis perorganizuotas į 10 pėstininkų pulką, kuris nuo 1919 m. pabaigos dalyvavo kautynėse su lenkais.
1924 m. kovo 31 d. 10-asis pėstininkų pulkas buvo išformuotas. Į Marijampolę atkeltas 9-asis pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio pulkas. Tuo metu karinio miestelio teritorija buvo intensyviai tvarkoma, suremontuotos kareivinės ir kiti pastatai. Teritorijoje pastatytas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vyteniui.
Sovietų armijai okupuojant Lietuvą, šis kariuomenės dalinys mėgino simboliškai priešintis okupantams, tačiau tuometinė Lietuvos kariuomenės vadovybė neleido vykdyti šio sumanymo.
1940 m. kariniame miestelyje įsikūrė sovietų kariuomenė. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kai kuriuos kareivinių pastatus naudojo Vokietijos armija.
Po Antrojo pasaulinio karo kariniame miestelyje vėl buvo dislokuoti sovietų armijos daliniai. Tuomet, nugriovus medinius pastatus, teritorijoje buvo pastatyta daugybė menkaverčių mūrinių bei surenkamų konstrukcijų pastatų. Teritorijos vaizdas pakito, tačiau karinio miestelio teritorija nepadidėjo.
1992 m., iš Lietuvos išvedus Rusijos karinius dalinius, šioje teritorijoje įsikūrė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio motorizuotas pėstininkų batalionas.
Iki šių dienų karinio miestelio teritorijoje išliko keletas originalių istorinių pastatų.
Pastatas Vytauto g.72 architektūriniu požiūriu yra itin vertingas. Tai tipiškas „plytų stiliaus“ atmainos (vadinamos „kareivinių architektūra“) atstovas. 2000 m., restauruojant šį pastatą, vienoje karių svetainėje po penkiais tinko sluoksniais aptikta trafaretinė tarpukario Lietuvos laikotarpio sieninė tapyba ir fragmentiškai išlikusi carinės Rusijos laikų sienų puošyba.
Geriausiai išlikę chrestomatiniai paveikslai: „Kunigaikštis Kęstutis“, „Karininko Juozapavičiaus mirtis Alytuje“, „Jotvingių karys“, „Lietuvių kunigaikštis“, „dr. Jonas Basanavičius“.
Šie sieninės tapybos paveikslai vertingi ir saugotini kaip XX a. 4 dešimtmečio vietinės mėgėjiškos tapybos pavyzdys.
2002–2003 m. dailininkai-restauratoriai Vytautas Dzindziliauskas ir Antanas Pužauskas atliko paveikslų valymą, konservavimą ir restauravimą. Darbus finansavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio motorizuotas pėstininkų batalionas ir Marijampolės savivaldybė.
Artimiausioje pastato aplinkoje, už 30 m. į šiaurės vakarus, stovi taip pat triaukštis, tik trumpesnis, labai panašios architektūros pastatas. Analogiškos plano struktūros kareivinės buvo statomos visoje tuometinėje Rusijos imperijoje, skyrėsi tik jų ilgis, fasadų puošyba, aukštingumas. Ypatingai išsiskiria unikalių stogų konstrukcijų didelių gabaritų buvusio arklių maniežo pastatas.
Tiriant kitus Lietuvoje esančius carinės Rusijos karinius miestelius tokių statinių daugiau nerasta.
