Prieškario Marijampolės aktualijos: maudynės Šešupėje ir porelės kino teatre

Prieškaryje garbės trokštantys miestai privalėjo turėti pirmaeilio statusą. Kiti nuskriaustieji tenkinosi antraeilio vaidmeniu. 1932 metais Marijampolė oficialiai paskelbta patekusi į pirmųjų kategoriją. Vasaros sezonui prasidėjus, kapsų sostinės garbės klausimas buvo išspręstas. Suskaičiavo ir oficialiai patvirtino visus miesto gyventojus. Tuo metu miesto ribose buvo 14,000 tūkstančių žmonių.

Tačiau džiaugsmą greitai užtemdė kasdieniniai vasaros rūpesčiai. Šešupė tekėjo ramia vaga, o kapsai vaikščiojo galvas nuleidę. Didelė bėda buvo surasti švarią balutę, kurioje būtų buvę galima palepinti nuodėmingą kūną. Poetiškos Šešupės srovės atstumdavo marijampoliečius.

Iš aukštupio ar kareivinių, primityvūs prieškario kanalizacijos vamzdžiai siųsdavo vandens link įtartinus skysčius. Iš paslaptingų požemių į upės vagą plaukė jodo forma, raisčiai bei pleistrai. O iš miesto istorinių būdelių, kurių nepajėgė likviduoti caro žandarai, bėgo daug įvairių aromatų.

Tačiau vis tik atsirasdavo gerų vietelių, kuriose norėjosi įmerkti kojas. Tačiau nuosavų namų pakrantėje savininkai visomis išgalėmis stengėsi nesuteikti tokio malonumo: ištiesdavo spygliuotų vielų tvoras ar kitokius spąstus. Bijodavo, kad vasarotojai neišmindžiotų žolės, ar per daug nesidegintų.

Sezonui paįvairinti kai kurie paupio žemių savininkai suteikdavo svečiams ypatingus patogumus: pribarstydavo takus aštriausių stiklų, o ant krantų nepagailėdavo deguto ir mėšlo. Bet tų metų vasaros sezonas prasidėjo gana tradiciškai: šeimyniški pasimaudymai ir keletas skendimų. Tačiau cukraus fabriko „makaronai“ šį kart pasirodydavo labai retai. Ironizuota, kad fabrikas ko gero jų pristigo.

Prieškario Marijampolės miesto sode piliečiai maudėsi įvairiapusiškai. Jeigu karšta ar saulėta – išsimaudydavo takelių smėlynuose. Kai stipriau palydavo – su bateliais braidydavo purvo voniose.

Prekybininkai žydai viešai braidydavo neapykantos ir konkurencijos sūkuriuose. Siųsdavo riebius žodelius vienas kitam tiesiog prie apstulbusių klientų. Apsidaužę antausiais šaukdavosi tvarkos sergėtojų pagalbos. Tačiau jaunimėliui suteikdavo nemokamo, viešo spektaklio pramogą. Na bloga reklama – vis tiek reklama. Tik po to reikėdavo teismuose lankytis.

Visuomeniški teismai tapo labai madingi. Teisdavosi visi, kas tik netingėdavo. Buvo teisiami mokiniai, inteligentai, moterys, katalikai ir kitų religijų atstovai. Asmeninis sąskaitų suvedinėjimas marijampoliečių tarpe buvo labai paplitęs.

1932 m. per laikraščius nuvilnijo vieno marijampoliečio, – tikro franto, nelaiminga meilės istorija. Privertė nusišypsoti didžiausius melancholikus. Rimtas miesto verslininkas asistavo panelei, siųsdavo nedviprasmiškus pasiūlymus. Kaip jam sekės su kitomis, istorija nutyli. Tačiau vieną vakarą žmogelis suklupo. Viena jo garbinta mergina pasijautė įžeista ir sugalvojo atkeršyti. Pasiūlymą pasimatyti priėmė ir net valandą paskyrė. Į nuosavą butą pakvietė. O bute įkyriam merginų medžiotojui pirtelę užkūrė. Trejetas stiprių vyrų gerokai „pačestavojo“ romantišką prekybininką. O tas vargšas net kostiumą paliko. Labai skubėjo iš to buto išeiti. Vasaros maudynės išgarsino jų dalyvius laikraščiuose. O pilkam miesto gyvenimui suteikė naujų spalvų.

Sukčių ir lengvatikių taip pat netrūko. Užplūdo miestą kortų „makliavotojai“, homeopatijos meistrai ar „perskūnsargių“ statytojai. Pabrėžiama, kad vienas žaibolaidžių meistras jau prieš metus gerai šienavo Marijampolės, Igliaukos ir Gudelių parapijose. Nemažai rankpinigių susirinko. O pastatytus perkūnsargius gyventojai turėjo greit nusiimti, kad neprisidarytų didesnės bėdos. 1932 m. specialistas vėl atvyko į Marijampolę. Tiesa – ūsus užsiauginęs. Tačiau per mažai turėjo talento pakeisti savo „mizerną“ išvaizdą. Įkliuvo netoli Igliškėlių. Pateko į rankas tiems patiems kaimiečiams, kuriuos pernai „išmaudė“. Vos išnešė kudašių.  Prižadėjo daugiau niekada nelankyti Sūduvos derlingų laukų ir jų šeimininkų.

Prieškaryje sporto atžvilgiu Marijampolė buvo įvardinama, kaip labai savotiškas miestas. Kaune futbolininkų pristigdavo, klubai varžydavosi dėl žaidėjų. O Marijampolėje šio gėrio  – nors vežimu vežk. Du miesto futbolo klubai bankrutavo, o trečiasis susirinko pačius geriausius kamuolio spardytojus. Prastesniems nebuvo kur prisiglausti. Jei būtų leidę nuostatai, komandą sudarytų 45 žaidėjai. Piliečiai stebėdavosi, kad rungtynių metu spardytojų buvo daugiau nei publikos. Tačiau stadione įsivyravo ramybė. Niekas akmenukų į žaidėjus nebemėtydavo. O kuomet būdavo žaidėjų mažai, o žiūrovų daug, tuomet visokių akmeninių nesusipratimų nutikdavo.

Starapolėje kino seansai vykdavo ypatingoje aplinkoje. Ekrane šmėžuojant garsiajai Marlenai Dietrich, žiūrovų eilėse, žiūrėk, jau skandaliukas megzdavosi. Kino savininkė neklusnias poreles pradėdavo barti ir lauk vyti. Tokias operetes užtraukdavo, aplinkiniams net ausys linkdavo. Po trumpos pertraukos kino mechanikas susiginčydavo su kontrolieriais. Vėliau tradiciškai viskas persikeldavo į teismą. Kino viršininkė – nubausta dviem parom arešto. O dar sako, kad suvalkiečiai tylūs ir santūrūs žmonės.

Štai tokios vasaros maudynės 1932 metais vyko Marijampolėje. Teismų ir ginčų maratonas neleido niekam liūdėti ir nuobodžiauti.

 

Autorius Tomas Sušinskas

Jums gali patikti

Komentavimas negalimas