„Labai svarbi kalinių integracijos dalis – kad visuomenė juos priimtų, o atlikęs bausmę žmogus susirastų darbą, pastogę, socialinį gyvenimą. Jei jis išeis į laisvę, bet liks gatvėje be pajamų, neturės kur gyventi, tiesiog neturės kur dėtis ir, tikėtina, vėl nusikals. Pusiaukelės namai padeda užtikrinti sklandų žmogaus integravimąsi į normalų kasdienį gyvenimą“, – sako Kalėjimų departamento Resocializacijos skyriaus patarėjas Gintaras Motuzas.
Šiuo metu Lietuvoje yra apie 5,5 tūkst. bausmę atliekančių asmenų. Kaip pasakoja G. Motuzas, viena svarbiausių kalėjimų, pataisos namų ir kitų institucijų, kur atliekama teismo paskirta bausmė, funkcijų – ne nubausti ir izoliuoti nuo visuomenės žmogų, bet atlikti nuteistojo socialinę reabilitaciją. Žmogus turi pasikeisti ir atlikęs bausmę tapti pilnaverčiu visuomenės nariu.
Svarbiausia – suteikti žinių ir įgūdžių
„Siekiame, kad savo tikslų buvę nuteistieji siektų teisėtais būdais. Norime, kad nusikalstamumas mažėtų, tad įgyvendiname įvairias pataisos programas, kurios žmonėms suteikia papildomų žinių, įgūdžių, leidžiančių gyventi nenusikalstant“, – pasakoja G. Motuzas.
Didelė nuteistųjų dalis nėra baigę bendrojo lavinimo mokyklų, tad įkalinimo įstaigose jiems suteikta galimybė baigti mokyklas, mokytis profesinėse ir net aukštosiose mokyklose. Šiuo metu Lietuvoje bendrojo lavinimo mokyklose mokosi 950, o profesinėse – daugiau kaip 750 nuteistųjų. Yra ir tokių, kurie atlikdami bausmę siekia aukštojo išsilavinimo.
Taip pat veikia VĮ „Mūsų amatai“, kurioje nuteistieji įdarbinami pagal savo sugebėjimus. „Šiuo metu dirba 1700 nuteistųjų – įmonė leidžia neprarasti profesinių sugebėjimų ir kažkiek papildomai užsidirbti, kad baigęs laisvės atėmimo bausmę žmogus turėtų naujo gyvenimo pradžiai santaupų“, – dėsto resocializacijos specialistas.
Galimybė grįžti į gyvenimą palaipsniui
Dalis nuteistųjų atlikę bausmę neturi atspirties taško, kuris jiems leistų pradėti gyvenimą iš naujo. Nėra namų, į kuriuos galima grįžti, giminių, kurie padėtų, o susirasti darbą tokioje situacijoje taip pat labai sudėtinga.
„Siekiant padėti tiems, kurie tikrai nori kabintis į gyvenimą, bet neturi sąlygų, 2016 metais su Norvegijos pagalba įsteigėme keturis Pusiaukelės namus, į kuriuos perkeliami nuteistieji intensyviai rengti galimam lygtinam paleidimui iš pataisos įstaigos. Čia jie gauna daugiau laisvių, žinoma, ir pareigų“, – pasakoja G. Motuzas.
Šiuo metu Pusiaukelės namai veikia prie Vilniaus, Alytaus, Pravieniškių ir Marijampolės pataisos namų, kiekvienuose jų vienu metu gali apsigyventi apie 20 nuteistųjų. Pageidaujančių persikelti į pusiaukelės namus prašymus svarsto speciali komisija, paprastai perkeliami pataisos įstaigos pasitikėjimą savo pozityviu elgesiu pelnę nuteistieji.
Pusiaukelės namų gyventojai gali laisvai iki 14 valandų išvykti, savaitgaliais keliauti į namus, turėti su savimi pinigų, jie nėra saugomi fizinės apsaugos, turi kitų privilegijų ir laisvių. „Tačiau jie turi ir pareigų – visų pirma nepažeisti įstatymų, taip pat privalo mokytis arba dirbti“, – sako G. Motuzas.
Didžiausias iššūkis – rasti darbą
Pusiaukelės namai bendradarbiauja su įmonėmis, pasiryžusiomis padėti ir įdarbinti nuteistuosius, tad čia patekusiems asmenims pasiūlomas Pusiaukelės namų surastas darbas. Nors, žinoma, jie darbą gali susirasti ir patys.
„Gauti darbą – nepaprastai svarbu bausmę baigiančiam žmogui. Jei Vilniuje, Kaune, kituose dideliuose miestuose tai nėra labai sudėtinga, mažesniuose miesteliuose visi vienas apie kitą viską žino ir labai retas darbdavys drįsta priimti į darbą bausmę atlikusį žmogų. Tad Pusiaukelės namai yra ta vieta, kur nuteistasis dar turi valstybės globą, suteiktą pastogę, bet jau pradeda įprastą socialinį gyvenimą“, – atskleidžia resocializacijos specialistas.
Pasitaiko atvejų, kai nuteistieji ir toliau lieka dirbti tose įmonėse, kuriose pradėjo dirbti gyvendami Pusiaukelės namuose. Kiti ieško darbo savo gimtosiose vietose. Pavyzdžiui, Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje kalintis žmogus pradeda dirbti šioje vietovėje, vėliau savarankiškai susiranda darbą kitame regione. Tokiais atvejais, jei tik yra galimybė, žmogus perkeliamas į to miesto, kuriame rado darbą, Pusiaukelės namus, kad tęstų bausmės atlikimą arčiau naujos darbo vietos ir paleistas į laisvę lygtinai galėtų kuo geriau integruotis į visuomenę.
Integruotis trukdo stigmos
Pasak G. Motuzo, keisti išankstines neigiamas darbdavių nuostatas padeda įvairios socialinės iniciatyvos. Pavyzdžiui, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įgyvendinama kampanija „Lygink rūbus, ne žmones“, kuria siekiama pakeisti visuomenės ir darbdavių nuostatas ir parodyti, jog darbinės kompetencijos ir kvalifikacijos yra svarbiau nei asmeninė žmogaus praeitis.
Specialisto teigimu, integruotis kaliniams labai trukdo ir visuomenės stigmos, įsitikinimai, kad visi atlikę bausmę yra pavojingi. „Mes galėtume būti kažkiek atlaidesni, tikrai nemaža dalis kalinių tiesiog paslydo ir nori gyventi kaip visi. Tačiau jiems reikia pagalbos, o didžiausia pagalba kartais yra tiesiog nenusigręžti, vertinti žmogų pagal jo dabartinį elgesį, o ne praeities klaidas, už kurias jis jau yra atlikęs bausmę“, – sako G. Motuzas.
Pasak jo, ilgametė praktika dirbant su kaliniais rodo, kad Pusiaukelės namai yra viena efektyviausių priemonių, padedanti įkalintiems asmenims palaipsniui grįžti į kasdienį gyvenimą.
„Jų neprislegia visi laisvėje laukiantys rūpesčiai vienu ypu, jie turi laiko susirasti darbą, pastogę, kitaip pasiruošti sugrįžimui į pilnavertį gyvenimą“, – mano G. Motuzas.
LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacija
