Pasak senųjų 1914 m. šaltinių, „Neturtingas girininkų kampelis Kazlų Rūdos miškuose, tačiau (pirmojo pasaulinio) karo metu žmonės čia jautėsi saugiausiai visoje Suvalkijoje.
Turtingi laukininkai ir paprūsės gyventojai pajuokdami girininkus sakuotnugariais vadino. Į juos iš aukšto žiūrėdavo.
Savo ausimis užpernai Griškabūdyje girdėjau per vieną didelį atlaidą vietos inteligentą prunkštaujant ant girininkų. Buvo sakoma, kokie jie nekultūringi. Kur tik susirenka, viską sugadina. Pasiteiravus, kodėl girininkai mažiau už laukininkus kultūringi, paaiškino, todėl, kad jie mažiau už laukininkus turtingi.
Taip buvo anksčiau. Bet šiandien jau kitaip. Ne vienam buvusiam turtingu ir šiandien be nieko palikusiam paprūsės gyventojui teko ieškoti prieglaudos girininko trobelėje. Apie paprūsėje gyvenančius buvo taip galvojama: „Na ale ir puikus tiems pasienio gyventojams gyvenimas. Jiems dažniausiai jau nei Dievo, nieko nereikėjo. Javai puikiai derėjo, gyvuliai augo. Siena su vokiečiais arti, visi turi pasus. Jeigu reikia parduoti, vedi gyvulį į užsienį – gauni brangiai. Jeigu reikia pirkti, eini į užsienį – gauni pigiai.“
(Pirmojo pasaulinio) karo pradžioje Višakio Rūdoje vokiečiai tik pora kartų buvo atsilankę. Atjojo žvalgai ir nuo arklių nenulipę apsidairė ir išjojo. Vietiniams bailiams nemažai žinoma baimės įvarė. Kai kurie nespėjo net batų ant kojų užsitraukti. Dūmė per laukus vienu batu apsiavę, o kitu po pažastimi nešini.
O buvo tai šventadienio rytas. Kiti išsigandę kalbėjo, kad Rūda jau pilna prūsų maskolių. Daugeliui tą dieną jau net pamaldų nereikėjo.
Vėliau jau ne prūsų maskoliai Rūdoje pradėjo lankytis, o azijatai. Tikrieji maskoliai jau ir šieną su šiaudais paimdavo, ir kitus palengvinimus žmonėms darydavo. Mylimiausia šitų maskolių pramoga buvo voverių po alksnius gaudymas daužant lazdomis medelių šakas.“
1914 m.
