Šeimos tradicija grįstas kelias į sėkmę

Jau daugiau nei metus besitęsiantis Kidulių dvaro projektas „Sėkmės istorijos“ prasidėjo nuo didelių žvaigždžių, o įgavęs pagreitį atsigręžė į kraštiečius. Praėjusį penktadienį savo sėkmės formulę atskleidė Kiduliuose gimęs, augęs ir karjerą pradėjęs Tauras Endriukaitis, didžiausios Baltijos šalyse farmacinės logistikos paslaugų bendrovės „Entafarma“ direktorius.  Vyresnieji miestelio gyventojai jį puikiai pažįsta ir atsimena nuo pat kūdikystės, o štai jaunimui jis – įkvepiantis atradimas. T. Endriukaitis žinomas ir jurbarkiečiams, kaip „Šalpusnio“ vaistinės įkūrėjas.

Kidulių nepamiršta ir tapęs vilniečiu

Besiplečiantis verslas nuginė T. Endriukaitį iki pat sostinės, tačiau gimtame krašte liko ne tik jo privati vaistinė, bet ir dalis širdies. „Beveik pusę gyvenimo čia praleidau,“ – sako jis paskaičiavęs. Pakviestas sudalyvauti projekte žinomas verslininkas iš karto sutiko, o vėliau jo bendraamžiai kiduliečiai tik juokėsi: „Juk per visas šventes grįžta!“ Išties T. Endriukaitis jau ne kartą lankėsi Kidulių dvare ir labai didžiuojasi tiek prikeltu istoriniu paminklu, tiek iš naujo įžiebtu kultūros židiniu. Jis taip pat nelieka nuošalyje ir yra dosnus renginių rėmėjas, o vyresni kraštiečiai dar pamena jo bandymus suburti bendruomenę.

Pasinaudojo tėvo šlove?

Ne paslaptis, kad ties starto linija žinomo tėvo įdirbis uždegė entuziastingam jaunuoliui žalią šviesą, tačiau akivaizdu, kad būtent lemtingi pasirinkimai kryžkelėse ir lėmė jo didžiąją sėkmę. T. Endriukaitis pasakoja tiesiog užaugęs vaistinėje ir jau būdamas ketverių puikiai žinojęs, kad bus vaistininkas . Nuo mažens jį žavėjo kaip tėvas rūpinasi klientų sveikata ir gerove. Stebėjosi, kaip stipriai žmonės juo pasitiki ir gerbia, kaip užuot kreipęsi į ką kitą jie bilda net 50 kilometrų ar daugiau, o tėvas  be menkiausios abejonės priima klientus nors ir naktį. Naktiniai pagalbos prašymai nebuvo reti, mat T. Endriukaičio motina buvo gydytoja. Nors augę ir kitokioje aplinkoje, du Endriukaičių sūnus irgi nuo mažų dienų gyvena su mintimi pratęsti giminės tradiciją. Vienas jau antrame farmacijos studijų kurse, o kitas spėjo  persigalvoti, nors mintys dar sukasi apie farmacijos verslą. T. Endriukaitis prisipažįsta, kad džiaugtųsi ateityje galėdamas perduoti paties sukurtą verslą vaikams, bet nespaudžia – skatina rinktis savo kelią.

Ilgaamžės šeimos verslo tradicijos

Po pirmojo pasaulinio karo grįžęs į Tėvynę T. Endriukaičio senelis, 10 metų JAV dirbęs įvairius darbus, vedė paprastą merginą iš Rotulių kaimo (Jurbarko r.) ir jiedu susilaukė trijų vaikų. Vidurinysis jų – Romualdas, Tauro tėvas. Būdamas vos šešiolikos jis buvo suimtas ir, kaip politinis kalinys, išvežtas dešimčiai metų į Mordoviją. Pasikeitus politiniam rėžimui, po penkerių metų, grįžo į Lietuvą. Kaune baigė mokslus ir tapo vaistininku. Dirbdamas Kudirkos Naumiestyje nusprendė įkurti vaistinę Kiduliuose. Kauno Farmacijos Valdyba matė tik vieną problemą – nebuvo patalpų. Taip 1963 metais Endriukaičių namo galas tapo vaistine, o Tauro močiutės miegamasis – oficina.

Ne visada smagūs nuotykiai

Kidulių vaistinė greit išgarsėjo ir, augant šeimai, atsirado būtinybė plėstis. 1976 metais buvo pastatytas dviejų aukštų mūrinis pastatas šalia Kidulių girininkijos. Kai vaistinė jau buvo perkelta, bet šeima vis dar negyveno antrame aukšte, ją buvo bandyta apiplėšti. Net dukart. Gudrus vaistininkas, Romualdas Endriukaitis, sumąstė mechanizmą, kuris apipurkštų vagišius dažais ir juos būtų galima atpažinti. Pirmą kartą bežaisdama vaistinėje įkliuvo mažoji Endriukaičių pusseserė. Kitą kartą spąstai suveikė pagal paskirtį – nusikaltėliai buvo atpažinti pagal neišplaunamų dažų dėmes.

Geras vardas ir maloni aplinka

Vaistinė visoje respublikoje garsėjo ne tik maloniu ir kokybišku aptarnavimu, bet ir gražia aplinka. Tuomet organizuojamuose vaistinių aplinkos konkursuose Endriukaičių vaistinė ilgus metus užimdavo prizines vietas. Sakoma, kad nuo seniausių laikų vaistininkas – vienas iš svarbiausių žmonių kaime. Tikriausiai, net kunigui žmonės tiek neatsiverdavo, kiek pasisakydavo vaistininkui, kai bėda prispirdavo. Būtent taip T. Endriukaitis atsimena tėvo darbą ir iki šiol tiki, kad vaistinės aplinka turi būti jauki ir ypatinga, nes čia žmogus ateina susigražinti sveikatą. Būtent šios idėjos vedamas jis pradėjo naują projektą – „Mano vaistinė“. Juo siekiama suburti nepriklausomas vaistines visoje Lietuvoje į virtualią bendruomenę ir stiprinti jų poziciją rinkoje, kad vaistininkai galėtų daugiau dėmesio skirti santykių su klientais gerinimui, teikti kompetentingą pagalbą ir patarimus užuot sukę galvas, kaip išvengti bankroto.

Sunkumai privertė suktis

Vaistininko darbo teikiamą malonumą temdančių finansinių nepriteklių sukeliamus galvos skausmus T. Endriukaitis atsimena puikiai. Kai nuo vėžio mirus tėvui jis įsidarbino toje pačioje vaistinėje, nors buvo dar visai šviežiai „iškeptas“ Kauno medicinos universiteto absolventas. Perkėlus Kidulių ambulatoriją iš Kukarskės į tuometines dvaro patalpas ir pasikeitus ekonominei sistemai verslą ištiko krizė. Net užsiimdamas papildomais versliukais pastebėjo, kad norint išlaikyti vaistinę tenka ir savo pinigų įdėti. Tokio brangaus malonumo vaistininkas negalėjo sau leisti ir 1993 metais subrandino mintį kurti savo įmonę, pardavinėti vaistus vaistinėms. Pagal savo inicialus ir būsimos veiklos pobūdį buvo sudėtas pavadinimas „Entafarma“. Tokia pradžia ir buvo – Tauras pats vienas su savo didžiuliu entuziazmu ir aiškia kryptimi. Jis tiki, kad būtent įgytas farmacinis išsilavinimas suteikė jam gilesni gyvenimo ir verslo suvokimą, tikslumą, preciziškumą.

Gero tėvo vardo pelnytos privilegijos

Pirmoji kliūtis įgyvendinant idėją  – licencijai sandėliuoti vaistus gauti reiktojo dviejų metų patirties, kurios jaunuolis dar neturėjo.  Laimė, tėvo ir jo išpuoselėtos vaistinės vardas buvo puikiai žinomas net Vilniuje, todėl po vizito pas tuometinį sveikatos apsaugos ministrą, išimties tvarka leidimas buvo suteiktas. Kitą laiptelį įveikti padėjo tėvų sukauptos santaupos. T. Endriukaitis tikina, kad dabar tokiam verslui pradėti reikėtų didžiulių pinigų, o štai tada jo pradinis kapitalas tebuvo 1000 dolerių. Pirmieji jo klientai – Jurbarko centrinė vaistinė.

Iš buto į sandėlio statybas užmiestyje

Nepaisant aistringo atsidavimo verslui vystėsi ir asmeninis T. Endriukaičio gyvenimas. Vedęs kaunietę jis persikraustė į didmiestį ir kurį laiką gyveno su uošviais trijų kambarių bute. Šie leido vieną kambarį paversti sandėliu, kad žentas galėtų plėsti savo verslą Kaune. Žmona tvarkydavo reikalus telefonu, o pats tai veždavo dėžes į butą, tai išveždavo. Dabar tik juokiasi prisimindamas, kad kaimynams galėjo kelti įtarimą. Veiklos sėkmė buvo proporcinga vietos stygiui, todėl kai vietos namie pasidarė maža,  viskas buvo perkelta į išsinuomotą sodo namelį. Praleidus 7 ar 8 mėnesius Kaune atsirado ne tik poreikis palikti uošvių namus, bet ir dažniau būti Vilniuje. „Niekad neįsivaizdavau, kad gyvensiu Vilniuje. Man jis niekada nepatiko,“ – juokiasi Tauras. Vilniuje verslui jis išsinuomojo vienos vaistinės rūsį, tačiau „neteko“ savo ištikimiausios darbuotojos – žmonos didžiausiu užsiėmimu tapo pirmasis jų sūnus Tautvydas. Iš pelno nupirkęs butą T. Endriukaitis  pavertė jį biuru ir iškeldino verslą iš namų, tačiau sandėliavimui reikėjo vis didesnių patalpų. Per visą firmos istoriją buvo pakeista daug vietų. Dabartinis modernus biuras ir sandėlis – 10-oji vieta.

Išskirtinumas – privalumas

Kai Tauras Endriukaitis pradėjo savo verslą, rinkoje buvo apie 200 tokių įmonių ir laikui bėgant trintis tarp jų sparčiai stiprėjo. Jaunam verslininkui vėl kilo mintis, kaip imtis kažko tokio, ko dar nesiūlo kiti. Jis nusprendė ieškoti partnerių išskirtinei sutarčiai, kuri padarytu jį vieninteliu jų firmos atstovu. Teko daug skaityti, domėtis, važinėti po farmacininkų muges. „Išsiunčiau gal 1000 laiškų ir galbūt tiek pat pasiūlymų faksu,“ – dabar pats stebisi savo užsispyrimu . Kreipėsi į JAV, daugybę vakarų Europos vaistų gamintojų, bet niekada į Rusijos – jais nepasitikėjo ir nedrįso rizikuoti. Paradoksalu, bet tartis su vokiečių brolių dvynių šeimos kapitalo įmone „Hexal“ teko važiuoti į Maskvą, kur buvo jų pagrindinė atstovybė Rytų regionui. T. Endriukaitis ne tik sudomino juos Lietuvos rinka, bet ir gavo išskirtines teises jiems atstovauti. Ši sutartis tapo atspirties tašku į verslo suklestėjimą.

Tramplynas į sėkmę

Po 5 metų bendradarbiavimo „Hexal“ tarp 300 populiariausių vaistų gamintojų Lietuvoje tvirtai laikėsi pirmajame dešimtuke. Vokiečių firmos produkcijai išpopuliarėjus Lietuvos rinkoje ja susidomėjo ir konkurentai. T. Endriukaitis džiaugiasi, kad jo partneriai liko ištikimi ir užuot pasirinkę kitą pasiūlymą, vis pratęsdavo jo sutartį. Su įmone siejo stiprus ryšys, dėl sprendimų galėdavo tartis tiesiai su savininkais. Patogu buvo tai, kad Tauras Kidulių mokykloje mokėsi vokiečių kalbą. Tačiau tarptautinės rinkos kalba – anglų kalba, tapo kliūtimi kelyje į platesnį įmonės reprezentavimą. Verslininkas to nepabūgo. Po privačių pamokų kurso ir trijų savaičių Kembridže, anglų šeimoje, jis prakalbo angliškai. Pastangos buvo įvertintos, tačiau po 9 metų produktyvaus bendradarbiavimo įmonė buvo parduota kitai ir T. Endriukaičio paslaugų atsisakė. Visgi ilgametė darbo patirtis nenuėjo veltui: buvo perduoti 45 darbuotojai ir pasirašyta sutartis dėl tolesnio sandėlių naudojimo. Dar viena išskirtinė ir itin sėkminga  sutartis buvo pasirašyta su maisto papildų gamintojais iš Anglijos. „Ar padeda Aukščiausiasis, ar aš taip sugebu…“ – nedrąsiai džiaugėsi savo darbu Tauras Endriukaitis pasakodamas, kad netrukus „Vitabiotics“ pradėjo konkuruoti populiarumu ir su pačia „Hexal“, nors produkcija tikrai skiriasi.

Nepasirinko lengviausio kelio

Užklupus ekonominei krizei žmonės ėmė labai taupyti, pirkti tik būtiniausius produktus, todėl pardavimai ženkliai krito. Iš beveik 200 konkurentų liko vos 10. Dauguma jų įsteigė vaistinių tinklus ir, kaip teigia T. Endriukaitis, nuėjo kitu keliu. Mat dabar 94 proc. vaistų rinkos – vaistinių tinklų rankose ir vos 6 proc. valdo nepriklausomi vaistininkai. Nepasidavęs bendrai tendencijai T. Endriukaitis ilgai svarstė kažkur skaitytą mintį, kad protingi žmonės išlošia iš karų ir krizių. Galiausiai jis rado būdą, kaip iš to išpešti naudos ir ne vien sau. Norint plėsti sandėliavimo paslaugą reikėjo didesnių patalpų. Dėl projekto įgyvendinimo konkuravo net 28 statybos kompanijos ir 2010 metais, pasiekus patį krizės dugną, buvo pradėtos statybos, kurios dabar atsieitų 70-80 proc. brangiau. Naujos patalpos leido ne tik plėsti ankstesnę veiklą, bet ir pasiūlyti naują paslaugą – antrinį vaistų perpakavimą.

Nuoširdi aistra darbui

Dabar Tauro Endriukaičio verslui 22 metai. Pradėjęs nuo dviejų žmonių, savęs ir žmonos, dabar jis yra įsteigęs net 100 darbo vietų. Pasak jo, pirmuosius 10 metų verslas buvo jo didžiausias hobi ir aistra, todėl dirbdavo neskaičiuodamas laiko po 12-14 valandų per parą, nepaisydavo nei savaitgalių, nei šventinių dienų. Pats prisipažįsta, kad pasiekti užsibrėžtus tikslus būdavo didžiausias džiaugsmas. Dabar didžiausias džiaugsmas – šeima. Posakio, kad pinigai keičia žmones nesibodintis verslininkas sako, dar 2002 metais, ramybę radęs kalnuose, kur gyvybės trapumo ir žmogaus menkumo prieš gamtą suvokimas leido suprasti, kas gyvenime svarbiausia ir daug kartų svarbiau, nei sunkumai versle. Šiais metais į kalnus keliavo jau ne tik su žmona, bet ir vaikais. Įkopti į pasirinktą viršūnę nepavyko, tačiau visai netoliese žūstantys žmonės privertė visus dar kartą iš naujo susidėlioti gyvenimo vertybes. Šeimoje T. Endriukaitis labiausiai vertina ir puoselėja tarpusavio supratimą, užuojautą ir padėką, stengiasi artimiesiems skirti kuo daugiau dėmesio.

Sielai – farmacijos muziejus

Dabar moderniose patalpose įrengtame farmacijos muziejuje lankosi ir verslo partneriai iš užsienio. Jie būna maloniai nustebinti ir be kalbų supranta, kad klestinčiai įmonei svarbu ne tik verslas, bet ir meilė profesijai, pagarba jos istorijai. Viskas prasidėjo nuo to, kad Tauro tėvas, Romualdas Endriukaitis, mėgo rinkti senienas. Taip jų namuose buvo įrengtos dvi ekspozicijos: lietuvių liaudies ir farmacijos. Po tėvo mirties viena buvo perduota į muziejų Šakiuose, o kita 1992 metais tapo atskiru muziejumi ir dabar yra išaugusi beveik 10 kartų – iki daugiau nei 2 000 eksponatų. „Geriau vieną kartą pamatyti, nei daug kartų išgirsti,“ – sakė T. Endriukaitis kviesdamas apsilankyti moderniose „Entafarma“ patalpose įkurdintą gyvąją farmacijos istoriją. Jis su entuziazmu pasakoja apie tai, kokios seniau būdavo vaistų kapsulės, kaip atrodė senoviškos šildyklės , kokio stiprumo kadais buvo parduodamas actas ir kodėl pakeitė ne tik jo stiprumą, bet ir butelio kaklelį. Vienas iš mažiau mediciniškų, tačiau ne mažiau unikalių eksponatų – skolininkų knyga, kurią Romualdas Endriukaitis rado buvusios M. Bergauskio vaistinės palėpėje.  Joje Jurbarko vaistininkas nuo 1897 metų surašydavo asmenis, negalinčius sumokėti už medikamentus.  Įdomių eksponatų yra padovanoję Lietuvos vaistininkai, keletas specialiai atvežta iš užsienio.

Geros sveikatos paslaptis – aktyvus laisvalaikis

Sunegalavęs Tauras Endriukaitis ypatingai greit nesigriebia vaistų, tačiau jei ką skauda – nesikankina. Liaudies medicinai pirmumo neteikia, labiau pasitiki chemija. Farmacininkas tikina, kad gera savijauta labiausiai priklauso nuo kokybiško miego ir fizinio aktyvumo. Visai neseniai, orientacinio sporto varžybose Šiauliuose, T. Endriukaitis pasiekė savo asmeninį bėgimo rekordą – 47 km. Verslininkas aktyviai žaidžia tenisą, dalyvauja mėgėjų turnyruose. Taip pat dalyvauja orientacinio bėgimo varžybose ir bėgioja bent kelis kartus per savaitę. Dar vienas senas jo pomėgis – medžioklė. Prisipažįsta, kad tai nėra jo didžiausia aistra, bet dalyvauja medžioklėje nors kartą per metus. Verslininkas ne tik sportuoja, bet ir skatina sveiką gyvenseną – šiemet jis rėmė Kidulių miestelio šventės sporto varžybas.

Jums gali patikti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video:

TAIP PAT SKAITYKITE