Artėja laikas kai abiturientai turės apsispręsti, kokiu karjeros keliu toliau eiti. Studijų parodos, susitikimai su aukštųjų mokyklų atstovais turėtų palengvinti šį apsisprendimą. Mokiniai, susipažinę su studijų programomis, turi priimti svarbų sprendimą: kur studijuoti. Tačiau studijų pasirinkimas tai tik finišo tiesioji, iki kurios tikslingai eiti jaunuolis galėtų pradėti daug anksčiau. Mokykloje mokoma įvairių dalykų, deja, savęs pažinimui ir profesinės krypties pasirinkimui skiriama mažiau dėmesio, negu mokomiesiems dalykams. Verta pasidžiaugti, kad po truputį mokykloje bandoma užkirtsi kelią integravimosi į darbo rinką problemoms, pasitelkiant karjeros ugdymo specialistus ir įvairias neformaliojo ugdymo programas. Apie neformaliojo ugdymo teikiamą naudą kalbamės su Justina Vyšniauskaite, DofE apdovanojimų programos žygių koordinatore, kuri į ugdomąsias veiklas įsitraukė dar pradinėse klasėse. Organizuodama žygius, stovyklas, kitus aktyvius užsiėmimus bei dalyvaudama juose, sugebėjo sėkmingai derinti intensyvų mokymąsi ir tuo pat metu stiprino tokias charakterio savybes, kaip atkaklumas, ištvermė, lyderystė.
- Justina, kokius išskirtum neformaliojo ugdymo privalumus?
Jau tarpukariu lietuvių pedagogas Antanas Busilas sakė, jog iš mokyklos vaikas turi išeiti ne tiek mokytas, kiek sveikas, doras, veiklus ir išmintingas. Nors pasaulis nuolat kinta, gyvenimo tempas greitėja, šiandien, kaip ir prieš šimtą metų, vėl kalbame apie tą patį: svarbiausia dėmesį sutelkti į mokinio asmenybės ugdymą, gebėjimą aktyviai ir sąmoningai mokytis, suteikiant jam tinkamą paramą. Jaunuolis turi mokėti spręsti problemas, dirbti komandoje, prisiimti atsakomybę, būti kūrybišku. Norint įstoti į geriausius užsienio universitetus neužtenka turėti tik aukštus akademinius pasiekimus, svarbu gebėti pagrįsti savo motyvaciją studijuoti, o tam būtini tiek pasitikėjimas savimi, gebėjimas puikiai reikšti mintis žodžiu bei raštu, tiek gebėjimas save pristatyti. Vis didesnę įtaką daro žmogaus požiūris, sąmoningumas, išsikelti ir pasiekti tikslai. Aš pati to neįvardindama šias kompetencijas įgijau neformaliojo ugdymo dėka, dirbdama komandoje, planuodama savo laiką, prisiimdama atsakomybę už konkrečias veiklas ir užduotis, spręsdama problemas, kurdama santykius su įvairiais žmonėmis.
- Kaip suderinti užimto pirmūno veiklą su neformaliuoju ugdymu?
Geras klausimas (šypsosi). Mokiausi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje, tai yra viena iš stipriausių regiono mokyklų. Tad skirti laiko mokslams tikrai teko. Žinoma, dalyvaujantneformaliojo ugdymo veiklose, nori ar nenori, išmoksti planuoti laiką, tačiau man neformalus ugdymas buvo streso nesukeliantis mokymosi būdas. Laiko tokioms veikloms visada atrasdavau. Tuo metu dar nesupratau, kad tokiu būdu vyksta rimtas ir tiek daug gyvenime man lemsiantis mokymosi procesas. Svarbu skirti laiko ne tik pamokų ir namų darbų atlikimui, bet ir ugdytis laiko planavimo įgūdžius, derinant įvairias veiklas, tai ir yra didžioji paslaptis. Labai svarbu tinkamai ir kuo plačiau išnaudoti turimą laiką paauglystėje, kol nėra darbo, šeimos ar buities įsipareigojimų. Džiaugiuosi, kad mokyklose daugėja pedagogų, galinčių padėti jaunam žmogui atrasti vis įvairesnes veiklas, galinčių parodyti naujus ir naudingus dalykus, kurių galbūt, nereiks egzaminui, bet tikrai reiks gyvenimui.
- Kaip pedagogui atskleisti mokinio stiprybes?
Jei atvirai, tiesiog imti siūlomas galimybes, pačiam būti plačiai mąstančiu, smalsiu ir iniciatyviu. Dabar pastebiu, jog mokyklos turi daugiau galimybių suteikti mokiniams svarbių bendrųjų kompetencijų, padėti jiems gyventi tarp žmonių, parodyti kiek daug kiekvienas iš jų gali, jei tik tinkamai išnaudos savo laiką. Kol kas šios galimybės panaudojamos ne visiškai, galbūt dar trūksta įrankių, metodų, aiškios krypties. Pavyzdžiui, naujai įsteigtų karjeros ugdymo specialistų darbas dar nėra iki galo suprastas, dalis nežino kaip organizuoti tokį darbą ir nuo ko pradėti, bet dviratis jau išrastas, tik reikia nebijoti juo važiuoti. Šiuo metu Lietuvoje sėkmingai įgyvendinama ne viena neformaliojo ugdymo programa. Pavyzdžiui, Edinburgo Hercogo apdovanojimų programa, kurioje dalyvaujantis jaunimas išsikelia asmeninius tikslus ir atkakliai jų siekia įvairiose srityse, dalyvauja patyriminiuose žygiuose, įgyvendina vietos bendruomenių ar tarptautinius savanoriškos veiklos projektus. Įvykdžius šias veiklas jiems įteikiami tarptautiniai sertifikatai bei bronzos, sidabro arba aukso ženkleliai. Programa padeda ugdyti talentus, mokytis iš patirties įveikiant iššūkius ir įprasminant laisvalaikį. Veržlios, koja kojon su visuomenės ir švietimo pokyčiais einančios mokyklos dalyvauja programoje ir siūlo savo ugdytiniams plačias galimybes. Pasiima ir naudoja suteikiamus įrankius, aktyviai bendradarbiauja ir taip buria pažangių, į sėkmingą ir laisvą, plačios pasaulėžiūros žmogų orientuotų mokyklų bendruomenę. Ką ir kalbėti apie tai, jog ir pedagogai mokosi bei tobulėja kartu.
- Kaip motyvuoti pedagogus imtis dar kažko inovatyvaus ir naujo?
Pamenu, kažkur girdėjau tokią frazę: „besimokantys mokytojai – besimokantys mokiniai“. Manau, siekiant mokinių pažangos, svarbus mokytojų kompetencijos ir kvalifikacijos tobulinimas. Nekalbu apie formalius seminarus ir kursus, kurie, to paties turinio, kartojasi metai iš metų. Kalbu apie mokymąsi per patirtį, apie tarptautinius standartus atitinkančius kvalifikacijos kėlimo renginius iš kurių galima grįžti į savo mokyklą ir pritaikyti įgytas žinias bei patirtį savo dalyko pamokų ar konsultacijų metu. Na ir, žinoma, pedagogams mokymosi procesas gali vykti ne tik konferencijų salėse, bet ir patiriant mokymąsi praktikoje, tuoj pat išbandant siūlomus metodus. Kadangi esu DofE programos žygių koordinatorė, tokias mokymosi praktikas stebiu realybėje. Tai neįtikėtina. Pradedant nuo to, jog mokantis gamtoje, sumažėjus tarpasmeninei įtampai susiburia stipri bendraminčių bendruomenė ir baigiant tuo, jog naujas patirtis ir žinias daug lengviau ugdytis gryname ore. Įsivaizduokite gamtos pažinimą žygiuojant Lietuvos miškuose ir naviguojantis su kompasu ir žemėlapiu. Realiai nueiti kelią, kurį susiplanavai žemėlapyje. Pačiam patyrus tokį mokymosi džiaugsmą su visai kitu užsidegimu einama dirbti su vaikais. Reikia tik dažniau išdrįsti ir veikti.
