1933 metų pasakojime dėmesys skiriamas Kalvarijos miesto istorijai ir tų metų aktualijoms.
Anot šaltinių, „caro okupacijos metu Kalvarijos mieste stovėjo du rusų kariuomenės pulkai: 112 pėstininkų Uralsko ir 2-as Kuršo Aleksandro II vardo pulkai. Ulonų pulko kareivinės dabar (1933m.) jau nugriautos. Ten liko tik vienas trobesys – kareivių arklių ligoninės namas. Dabar čia projektuoja veterinarijos punktą.
Pėstininkų pulko kareivinės nors ir sudegė, bet mūrai liko sveiki. Viskas suremontuota, todėl rūmuose įsikūrė valstybinė psichiatrinė ligoninė. Lietuvoje tokia vienintelė ir didžiausia. Nuolat gydosi apie keturi šimtai pacientų. Ligoninės žinioje yra ištisas miesto kvartalas. Personalą sudaro šimtas žmonių. Ligoninės rajone visi darbuotojai gyvena su savo šeimomis. Aplinką supa gražus parkas.
Buvę rusų karo ligoninės rūmai nugriauti. Jų plytomis pasinaudojo privatūs asmenys. Galėjo pigiai nusipirkti namų statybos reikalams.
Prieš pirmą pasaulinį karą Kalvarijoje stovėjo didelis ir garsus kalėjimas. Kalėjimo rūmai buvo dabartinės Vytauto gatvės gale. Dabar (1933m.) jie nugriauti, o plytos išnešiotos. Dar vieni nugriauti rūmai – tai prieškarinės spirito varyklos trijų aukštų mūrinis pastatas. Nepriklausomybės pradžioje buvo išlikę visiškai sveiki su milžiniškais katilais ir visais įrengimai. Pastatą iš valdžios nupirko privatūs biznieriai.
Prieš pirmąjį pasaulinį karą mieste gyveno trylika tūkstančių žmonių. Dabar, kada apskrities miesto teisės atiteko Marijampolei, Kalvarijoje liko tik 4518 dūšių. Nežiūrint į tai, kad karo metu 80 procentų trobesių buvo sudeginta ir gyventojų liko vos trečdalis, bet kaip nusako vietiniai, dabar Kalvarija atrodo daug gražiau, negu prieš pirmą karą.
Savivaldybės rūpesčiu buvo įrengti visur šaligatviai, visos gatvės pergrįstos naujai. Anksčiau miestas buvo apšviečiamas žibalinėmis lempomis. Dabar visur žiba elektra.
Miestui elektrą tiekti 1928 m. savivaldybė yra sudariusi sutartį su pil. Jakobsonu Abeliu dvidešimtmečiui.
Po karo Kalvarijos miestas žymiai išplėstas. Buvo pridėta dvaro žemės ir ulonų pulko kareivinių teritorija. Ūkininkų yra apie 60, dalis jų gyvena viensėdijose. Kiti – pačiame mieste. Daugybė jų sodina cukrinius runkelius ir veža juos į Marijampolę.
Prie pat miesto yra valdžios dvaras turintis 320 hektarų žemės. Visa tai išsinuomavo agronomas Ganusevičius. Dvaro gyvenamas namas pirmo karo metu sudegė. Kiti pastatai liko sveiki. Prie dvaro yra didelis privatus vandens malūnas. Bene didžiausias Suvalkijoje. Įdomu tai, kad jis mala ir žirnius.
Kalvarijos miestas susisiekimo atžvilgiu nėra nuskriaustas. Jį jungia trys plentai. Iš Marijampolės, iš Krosnos, ir Suvalkų. Nuo Kalvarijos geležinkelio stoties iki miesto 4 km.
1930 m. Kalvarija pasirūpino naujos auto stoties reikalais. Tais metais Amerikos žibalo buveinė „American oil“ pastatė gana originalią stotį. Stotis įvertinta 17,000 litų.
Verta paminėti nepamirštamą kalvarijiečiams labdarį ir beturčių globėją Kalvarijos notarą a.a. Joną Šeštakauską. Jis 1930 m. mirdamas savo testamentu užrašė miesto savivaldybės senelių prieglaudai visą savo turėtą turtą. Visas palikimas siekia beveik šimtą tūkstančių litų. Miesto savivaldybė ant jo kapo pastatė paminklą.
Pirmoji Kalvarijos miesto policija turėjo dešimt žmonių. Jai buvo uždėta pareiga gauti iš kur nors ginklų. O jų neturint įsigyti bent lazdų. Išvykus iš miesto vokiečiams, milicininkų skaičius padidintas. Jie turėjo dieną naktį saugoti miestiečius nuo plėšikų. Ir ypatingai „daboti“, kad nevežtų niekas maisto iš Kalvarijos į Suvalkus.
Tenka pažymėti, kad Kalvarijos ir Liudvinavo pirmosios savivaldybės nepriklausomybės pradžioje buvo labai „kairaus“ nusistatymo. Į tą dalyką turėjo net įsikišti karo komendantas ir likviduoti „Kalvarijos respubliką“.
Ši publikacija yra perleista pakartotinai. Originali publikacijos data – 2021 n. gruodžio 16 d.
