Senosios Marijampolės Petro Armino mokyklos istorija

Marijampolėje XX a. ketvirtame dešimtmetyje imta ieškoti sklypo pradžios mokyklai statyti. Iš pradžių manė griauti medinius statinius, stovėjusius prie pat bažnyčios, P. Armino gatvės pradžioje; tikėjosi, kad taip simboliškai pratęs toje vietoje 1916 metais atgimusios ir veikusios gimnazijos  tradicijas. Deja, namo savininkų, buvusių Kvietiškio dvaro valdytojų Binkevičių, palikuonys miesto valdžiai iškėlė sunkiai įgyvendinamas sąlygas. Teko ieškoti kito žemės sklypo.

1933 m. birželio 9 d. posėdžiavusi Marijampolės miesto taryba rytinėje P. Armino ir Vytauto gatvių sankirtoje, buvusio kaizerinės Vokietijos karinio oro uosto teritorijoje, paskyrė sklypą naujos pradžios mokyklos, turėsiančios aštuonis komplektus, statybai; taip pat paskelbė konkursą rangovams. Statinys buvo apibūdintas tokiais duomenimis: „Dviejų su puse aukštų trobesys su sale ir dušu, centraliniu šildymu ir kitais patogumais, kuriame tilps apie 400 mokinių ir dar galės gyventi keli mokytojai“.  Rangovas privalėjo darbus baigti iki lapkričio 1 d. (už kiekvieną uždelstą dieną mokėjo 100 litų baudą). Vandentiekį, kanalizaciją ir centrinį šildymą įrenginėti teisę gavo kauniečiai Petrauskas ir Bliumentalis (jų vardai nepateikti – B.M.). Šios moderniškiausios Suvalkijoje mokyklos kubatūra – 8000 kubinių metrų.

P. Armino pradžios mokyklos, suprojektuotos Juozo Dragašiaus, sienos iškilo rugpjūčio pabaigoje. Pagrindiniais rangovais dirbo kauniečiai broliai Ilgovskiai. Kai rugsėjo pabaigoje buvo uždengtas stogas, tai po to dar kelis mėnesius užtruko darbai rūmų viduje. Tiesa, ir juos stabdė pinigų trūkumas – rugsėjo 28 d. susirinkusi miesto taryba nusprendė imti paskolą rūmų statybai; tuo tikslu iš valstybės taupomųjų kasų buvo gauta 120 000 litų paskola. Lapkričio mėnesį kieme išgręžė 64 m gylio artezinį šulinį, kuris kainavo 4000 litų.  Autoritetinga komisija, į kurią įėjo apskrities viršininkas, burmistras, kontrolės komisijos atstovas, apskrities inžinierius ir kiti,  pastatą iš rangovų priėmė gruodžio 18 dieną ir perdavė administruoti savivaldybei.  Iškilmingą rūmų atidarymą norėjo surengti iki Šv. Kalėdų, bet tuomet į iškilmes negalėjo atvykti atsakingi vyriausybės pareigūnai, labai užimti reikalų, todėl ceremoniją atidėjo.

1934 m. sausio 11 d. mokykla iš Bažnyčios gatvės pradžios buvo perkelta į naująsias patalpas. Tuo pat metu į rūmus įkėlė Tarpučių ir Marijampolės evangelikų liuteronų mokyklų pradinukus. Darbams ir toliau vadovavo buvęs apskrities inžinierius J. Dragašius, kuris specialiai atvykdavo iš Kauno. Visi statybos darbai pagal projektą turėjo kainuoti 220 000 litų (nors rangovai iš pradžių žadėjo pastatyti už 169 000 litų).   Išorinių sienų tinkavimo darbus planavo pradėti 1934 m. vasarą. Maždaug tuo metu pradėjo tverti ir tvorą.

Pirmosios pradžios mokyklos (vadintos ir P. Armino vardu) vedėju 1933 m. vasaros pabaigoje buvo paskirtas I. Damarodas. Jaunalietuvių organizacija ėmė iniciatyvos priešais esantį parką pavadinti J. Tumo – Vaižganto vardu. Prieš karą šios mokyklos kieme buvo įrengtas fontanas su auksinių žuvyčių baseinu. Tai antrasis tokio stiliaus fontanas mieste; kitas veikė kareivinėse.

Sovietmečiu rūmai buvo prailginti pietų ir šiaurės kryptimi, bet išlaikė simetriškumą; giliau kieme iškilo sporto salė, kuri, žvelgiant nuo pagrindinės, gatvės nepažeidė pirminės statinio kompozicijos darnos ir modernaus grakštumo. Dabar pastatas yra valstybės saugomas paveldo paminklas.

Benjaminas Mašalaitis

Nedaug trūko, kad šis istorinis pastatas prieš porą metų būtų nušluotas nuo žemės paviršiaus. Jo vietoje buvo užsimota statyti modernų sporto centrą. Tuo buvo suinteresuoti kai kurie Marijampolės miesto vadovai – Petro Armino mokykla jų dėka galėjo virsti griuvėsiais. Tačiau visuomenei pasipriešinus ir įsikišus paveldo apsaugos institucijoms, mokyklos pastatas vis tik buvo išsaugotas. Deja, tolesnė jo ateitis kol kas nežinoma. Vietos valdžia ketina pastatą parduoti. Šiuo metu gerokai nukentėjęs nuo vandalų ir savivaldybės nepriežiūros, šis paveldo objektas užkonservuotas ir laukia naujų, geresnių šeimininkų.

Milda Kudirkaitė