Buvo juokaujama, kad Suvalkijos ūkininkų prakaitas Marijampolėje perdirbamas į cukrų. Prie baltojo aukso kasyklų fabriko gatves uždarydavo gaspadorių vežimai su cukriniais runkeliais. Smulkieji ūkeliai iš paskutinio stengdavosi užsidirbti parduodami savo vasaros derlių. Rudenį mieste miestiečių nebūdavo, jie paskęsdavo kaimiečių jūroje.
Vienu metu buvo pradėta kalbėti, kad Marijampolė aplenks Kauną. Buvo statomi nauji fabrikai, puošiamos gatvės, žmonės „rėdydavosi“ pagal paskutinį mados klyksmą. Buvusioje žydų gimnazijoje įsikūrė inteligentų klubas. O gimnazija išsikėlė į kalėjimo patalpas. Nes visi kaliniai buvo perkelti į naujai iškilusį didžiausią kalėjimą Lietuvoje.
Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje išparceliavo Kvietiškio dvarą ir Tarpučių palivarką. Marijampolės miestas padidėjo maždaug 150 hektarų. Buvo sudaryti 340 sklypų skirtų marijampoliečių namų statybai. Per paskutinius dešimt metų nuo nepriklausomybės atgavimo, Marijampolėje buvo pastatyta 80 mūrinių ir beveik keturi šimtai medinių namų.
Išdygo ugniagesių garažas, kurio antrajame aukšte įsikūrė miesto savivaldybės raštinė. Iškilo moderni aštuonių komplektų Petro Armino pradžios mokykla. Prie Mokolų kaimo atsidarė gyvulių skerdykla.
Augančiame Marijampolės mieste buvo jaučiamas kaunietiškas gyvenimo pulsas. Prieškario marijampoliečiai vaikščiodavo išdidūs, kaip povai. Kvailos svajonės ir melancholija suvalkiečiams buvo svetimas ir nepažįstamas jausmas. Bet ta išdidumo bacila, kuria visais laikais sirgdavo marijampoliečiai nebuvo smerktina. Miestelėnai jautėsi realistais, buvo tvarkingi ir savo vertę žinantys geri darbininkai.
Didžiausia bėda sūduviečiams buvo dukterų ir seserų kraičiai. Ištekanti Ukmergės pana ar nuotaka iš Telšių pasitenkindavo tūkstančiu litų. Buvo juokaujama, kad marijampolietė be dešimt tūkstančių už vyro netekės. Dukters kraitis suėsdavo kitų brolių nervus ir iš keturiasdešimt margų žemės nieko daug nelikdavo.
Vienais metais Marijampolės apylinkių ūkininkas labai stipriai nusvilo. Atėjo metas išleisti savo dukrą už vyro. Tėvas ilgai rinkosi žentą, nes jaunikiams buvo iškėlęs aukštą kartelę. Rado žmogelis ties Vilkaviškiu. Pusmetį tęsėsi pasitarimai, pasisvečiavimai. Kelias savaites užsakai ėjo. Dvi savaites diskutavo dėl sutuoktuvių dienos. Pagaliau, kai viskas buvo sutarta, tėvelis bijodamas, kad žentas nepabėgtų, prieš „šliūbą“ nugabeno jam į Vilkaviškį kraitį. Davė nemenką sumą pinigų. Vilkaviškietis pajuto litų skonį, ir suprato, kad geresnio biznio jis jau niekada nepadarys. Atsisakė nuo tuoktuvių ir įgyvendino visų senbernių svajonę – gauti kraitį be žmonos.
Buvo juokaujama, kad Marijampolės autobusų stotyje konduktoriai kiekvienam keleiviui tyliai šnibždėdavo į ausį. Tokiu būdu informuodavo, kad į Kauną galima nuvažiuoti ne už keturis, bet už tris litus. Visu litu pigiau. Tik maldaudavo niekam nė puse lūpų neprasitarti. Kur čia prasitarsi, juokaudavo marijampoliečiai. Tokie sunkūs laikai, o už patylėjimą visą litą galima buvo laimėti. Taigi sėdėdavo miestiečiai ir tylėdavo. Mirtina tyla spengdavo visos kelionės metu. Vienas litas, o kiek burnų užčiaupdavo.
Kiekvienais metais vienodai plaukdavo Šešupė, vienodu lanku supdama miestą. Vienodai slinkdavo pilkos prieblandos dienos, mažai kuo pakeisdamos senąjį Starapolės gyvenimą. Rudenį išskrisdavo gandrai, bet suvažiuodavo iš kaimų gimnazistės. Ir viskas vėl sukdavosi amžinu ratu.
Ši publikacija yra perleista pakartotinai. Originali publikacijos data – 2019 m. liepos 8 d.
