Bevartant senųjų knygų puslapius radau 1932 m. publikaciją. Senojo kunigo, profesoriaus, istoriko mintys privertė suklusti ir pasinerti kelis šimtus metų atgal į Sūduvos praeitį. Pasakojime minimi Orijos ir Žuvinto ežerai, Lieponos upelis šalia Kybartų, paprūsės Virbalio miestelis ir kitos žinomos vietos.
Pasak J. Totoračio, dirbusio ir gyvenusio Marijampolės Marijonų vienuolyne, „Senovėje Lietuvos kaimynai vakarų krašte buvo vokiečiai kryžeiviai. Nukariavo jie visus prūsus, išnaikino Sūdaviją. Šalį, kuri dabar yra tarp prūsų ir Nemuno. O nuo 1283 metų kryžeiviai pradėjo veržtis į Lietuvą.
Dėl labai dažnų jų puolimų, nuo to laiko Sūdavijoje nebuvo galima gyventi. Vokiečiai viską, ką pakeliui rasdavo, paprasčiausiai sudegindavo. Nuo 1283 iki 1410 metų kryžiuočiai beveik kasmet eidavo į Lietuvą kariauti.
Su kryžeiviais karus užbaigė Didysis Lietuvos Kunigaikštis Vytautas ir lenkų karalius Jogaila. 1410 metais pas Griunvaldą galutinai palaužė vokiečių galybę. Nuo to laiko vokiečių puolimai liovėsi. Iš vakarų pusės Lietuvai negrasino joks priešas. Būtent nuo tada į ištuštėjusią Sūdaviją pradėjo keltis žmonės.
Bet gyventojų taip paprastai greitai neatsirado. Sūdavijos žemės priklausė Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui. Kunigaikštis tą žemę arba naudojo pats arba parduodavo. Retesniais atvejais ir dovanodavo.
Šalis tarp Nemuno ir prūsų beveik visa buvo apaugusi ištisomis giriomis su žvėrimis ir paukščiais. Į Sūdavijos miškus atvykdavo daug aukštų ponų medžioti. Kad bemedžiodami turėtų kur sustoti, kunigaikščiai ėmė statyti dvarus, o prie dvarų kurti kaimus.
Statė tokiose vietose, kurios lengviausiai buvo prieinamos. Kunigaikštis turėjo savo namus anapus Nemuno, prie Merkinės ir Alytaus. Todėl netoli šių vietovių, atsirado pirmieji Sūdavijoje valdovo dvarai. Ties Simnu, ties Meteliu, prie Vygrių.
Didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras Prienų dvarą dovanojo kunigaikščiui Mykolui Glinskiui. Vėliau Glinskis pasirodė neištikimas Lietuvai, todėl dvarai iš jo buvo atimti.
Taip palengva upių tėvo Nemuno pakraščiai ėmė darytis gyvenami. O paprūsėje buvo tik viena gyvenama vieta – Virbalis.
Sūdavijoje gyventojų skaičius buvo dar labai mažas. Šiek tiek tirščiau gyventa apie Simną. 1520 metais Simne iškilo pirmoji bažnyčia visame krašte. Gyventojų šiek tiek buvo ties Liškiava.
Šiaip visa Sūdavija vis dar buvo apaugusi giriomis. Viduryje šešiolikto šimto metų, tų girių gyventojus ir kaimus buvo galima suskaičiuoti ant pirštų.
Iš 1559 metų yra išlikęs šių girių aprašymas. Didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas pasiuntė didiką Grigalių Valavičių ištirti ir aprašyti visų Lietuvos girių. Valavičius Sūdavijos girią suskirtstė į Merkinės, Alytaus, Birštono, Darsūniškių, Rumšiškio, Kauno, Sapiegos, Vilkijos, Veliuonos, Skirsnemunės ir Jurbarko girininkijas.
Alytaus giria prasidėjo nuo Simno ežerų plačia juosta ėjo iki Vižainio ir baigėsi prie Lieponos upelio palei prūsus. Tos girios pievose dešimtyje vietų šienas buvo pjaunamas Simno ir Metelių dvarui. Arba šienavosi girininkas ar girių sargai savo reikmėmis. Sargai čia buvo reikalingi tik tam, kad per medžioklę padėtų varinėti žvėris.
Netoli nuo Orijos ežero, Alytaus girioje buvo didžiojo kunigaikščio dvaras ir medžioklei pastatytas rūmas. Per šią girią Hanus Skopas buvo išrėžęs kelią į Virbalių. Hanus toje vietoje turėjo pasistatęs būdas pelenams deginti ir ąžuoliniams rąstams daryti.
Senovinis Alytaus girios vardas dar ir dabar (tarpukaryje aut. pastab.) nėra užmirštas. Giria, esanti prie plento einančio iš Marijampolės į Krosną, ir dabar vadinasi Alytiškė.
Į šiaurę nuo Alytaus girios ėjo Birštono giria. Ji prasidėjo nuo Nemuno ir tęsėsi Dovinės upe iki Šešupės, ir tolyn į vakarus iki prūsų siena tekančiu Lieponos upeliu. Šios girios plotuose buvo kelios būdos Andriaus Mackevičiaus.
Šalia Birštono girios nuo Nemuno į vakarus iki Širvintai tęsėsi Darsūniškio giria, bet prūsų sienos nesiekė. Čia keturi ponai turėjo teisę į pievų šienavimą.“
Perskaičius šį autentišką J. Totoraičio pasakojimą galima suprasti, kad daugiau nei prieš penkis šimtus metų visas Sūduvos regionas buvo apaugęs miškais. Prie ežerų ir upių žaliavo laukai ir pievos. Kaimų ir dvarų buvo labai mažai. Vietomis egzistavo nedideli keliai. Pasakojime minimi ąžuoliniai rąstai buvo labai mėgstami kunigaikščių. Jie buvo naudojami laivų statyboje. Grigaliaus Valavičiaus girių aprašyme, kuriuo rėmėsi J. Totoraitis minimi upių, ežerų, net ir miestelių vardai išlikę iki mūsų dienų.
Tomas Sušinskas
