Suvalkiečių vasaros Kazlų Rūdos poilsio zonoje

Pirmoje Lietuvos respublikoje vasaromis, didžioji Lietuvos dalis, kaip ir šiais laikais, skubėjo atostogas praleisti pajūryje. Populiariausias kurortas tuo metu buvo Palanga. Prabėgo daugiau nei aštuoniasdešimt metų ir atrodo niekas nepasikeitė. Lietuviškasis pajūris XXI amžiuje lūžta nuo paplūdimiuose gulinčių poilsiautojų.

Bet vienas skirtumas vis dėlto atsirado. Mūsų proseneliai kapsai dažnai keliavo poilsiauti ne tik į Palangą. Didžioji dalis rinkosi kur kas artimesnes širdžiai, o galbūt ir kišenei vietas, kurios buvo visai čia pat.

Tam nereikėjo daug išlaidų, ar galimybių. Užtekdavo įsigyti autobuso bilietą į Alytų, Kazlų Rūdą ar Birštoną. Verta paminėti ir tai, kad tarpukaryje Suvalkija buvo vadinama visa kairioji Nemuno pusė iki pat Druskininkų. Tačiau marijampoliečiai rinkdavosi širdžiai artimesnę kryptį – būriais traukdavo į Kazlų Rūdos pušynus.

Kazlų Rūda buvo įvardinama, kaip moterų kurortas. Iš vyrų čia atvažiuodavo ilsėtis tik vyresnio amžiaus žmonės arba mamos su savo atžalomis. Pušynais kvėpavo išskirtinai žydų tautybės moterys ir merginos. Šalia miestelio augančios pušys buvo nukabinėtos daugybe hamakų.

Šaltiniuose replikuojama, kad didžioji moterų dalis vis tik neatsispirdavo pagundai nuvykti į Palangą. Tačiau finansinė padėtis ne visada leisdavo tokią prabangą. Todėl buvo priverstos palikti Marijampolės, Vilkaviškio, Virbalio ar Kybartų krautuvėse, kontorose dirbančius savo vyrus, tėvus ir pasitenkinti sausu pušynu Kazlų Rūdoje.

Pabrėžiama, kad amžinųjų girių miesteliui trūksta upės ar ežero. Tačiau tai nesutrukdė vietiniams pelnytis iš turistų piniginės. Kazlų Rūdoje stovėjo vilos ir pensionai, kuriuose apsistodavo vasarotojai. Daugelis rinkosi nakvynę privačiuose butuose. Parai kainuodavo devynis litus, o buto šeimininkė už tą pačią kainą maitino svečią tris kartus per dieną.

Kazlų Rūdos pušynai buvo puiki vieta susipažinti su naujais žmonėmis. Miške įvykdavo įvairiausi iš anksto nenumatyti ir spontaniški meilės romaniukai. Restoranų valgomosiose salėse skambėdavo patefono plokštelės, o šalia šokdavo poros. Tiesa kartais skambėdavo ir gyva muzika: savininkas samdydavo pianistą.

Palangoje poilsiautojai rinkdavosi ant tilto, o Kazlų Rūdoje susiburdavo stoties perone. Vakarais sutikdavo ir išlydėdavo kiekvieną traukinį. Tai buvo, kaip ir šiokia tokia pramoga. Žmonių gausa perone versdavo pasijusti, kaip didmiestyje. Kita pramoga buvo kino teatro salė, tačiau pati atmosfera salės viduje buvo įvardinama, kaip labai „mizerna“.

Iš Marijampolės į Kazlų Rūdą atvykdavo nuo Vilkaviškio kilusi poetė, mokytoja Juzė Augustaitytė-Vaičiūnienė. Iš laikinosios sostinės, Kauno, savo mūzos miestelyje ieškodavo dailininkas Adomas Varnas. Ramybę Kazlų Rūdoje atrasdavo tarpukaryje leisto žurnalo „Šaltinis“ redaktorius, kunigas Marijonas Vladas Mažonas. Iš Vilkaviškio – žydų literatas, lietuvių kalbos žinovas, mokytojas Kisinas.

Gana nedidelis Kazlų Rūdos miestelis kiekvieną vasarą išaugdavo. Kasmet buvo statomi nauji, mediniai nameliai. Vietiniai gyventojai nuolat skųsdavosi žalčių kaimynyste. Dažnai savo prieangyje rasdavo besiraitančias gyvates.

Miestelio turistinė infrastruktūra turėjo trūkumų. Žmones priimantys vietiniai dažnai buvo gana atšiaurūs ir nemandagūs. Pritrūkdavo poilsiautojams ir spaudos kiosko, arba bent jau naminių ledų vežimėlio gatvės prieigose ar Nepriklausomybės parke. Norint įsigyti sidro buteliuką tekdavo iš pušyno miškelio žygiuoti į patį miestelio centrą.

Turgūs Kazlų Rūdoje neaplenkdavo ir ilgesniam laikui atvykusio turisto. Paprastai vykdavo pirmadieniais ir ketvirtadieniais. Saulei tekant rinkdavosi pirkėjai ir pardavėjai. O vienuoliktą valandą šurmulys nurimdavo.

Turguje pardavinėjo įvairiausius maisto produktus. Tačiau buvo paplitusios ir apgavystės. Pasitaikydavo, kad vietoj pieno įsigydavo baltinto vandens. O vietoj grietinės mėgaudavosi surūgusiu pienu. Vietinius ir atvykėlius erzindavo „perekupninkais ir šmugelninkais“ vadinami perpardavinėtojai.

Vasaromis buvo populiaru skųstis Varšuvos miestą primenančiomis dulkėmis. Plentų nebuvo, geriausiu atveju akmenimis grįstas brukas, todėl dulkės sausuoju periodu smelkdavosi į odą ir plaučius. O pasivaikščiojimai savo miesto sode jau buvo gerokai įgrisę. Todėl Kazlų Rūdos pušynai suvalkiečiams buvo tarsi visiems finansiškai įkandamas išsigelbėjimas patirti atostogų teikiamus malonumus.

 

 

Tomas Sušinskas

Jums gali patikti

Komentavimas negalimas