Lietuvoje vis dažniau pasitaiko atvejų, kai įvairaus amžiaus ir lyties asmenys tampa nusikaltimo aukomis net nesuprasdami, kas įvyko – į gėrimus ar maistą įpilamos cheminės medžiagos, sukeliančios apsvaigimą, sąmonės praradimą ar atminties sutrikimus. Tokie įvykiai fiksuojami tiek naktiniuose klubuose, tiek privačiuose susibūrimuose, o pasekmės neretai būna skaudžios – nuo siekio pasisavinti turtą iki seksualinės prievartos.
Šie atvejai atskleidžia sisteminę spragą: seksualinio smurto temos jautrumas ir nukentėjusiųjų pažeidžiamumas lemia, kad daugelis incidentų lieka nepranešti, o teisėsaugos institucijos neturi pakankamai duomenų užtikrinti efektyvų mechanizmą kovoti su tokio pobūdžio nusikalstamomis veikomis.
Kas yra tyčinis apsvaiginimas („spiking“)?
Tyčinis asmens apsvaiginimas be jo žinios ir sutikimo – dar vadinamas anglišku terminu „Spiking“ – apibūdina sąmoningą cheminės medžiagos įmaišymą kitam asmeniui, taip paveikiant jo sugebėjimą kontroliuoti savo veiksmus. Tokio pobūdžio nusikalstamai veikai įgyvendinti dažniausiai pasitelkiami narkotikai, tokie kaip ketaminas ar rohipnolis ar įvairių kitokių narkotinių medžiagų kombinacijos.
Taip pat gali būti naudojami ir receptiniai vaistai ar kiti cheminiai preparatai, kurie patys savaime nebūtinai priskiriami narkotinėms ar psichotropinėms medžiagoms, tačiau kartu su alkoholiu ar kitais junginiais gali sukelti apsvaigimą ar kitokį neteisėtus veiksmus atlikusių asmenų siekiamą efektą.
Remiantis tarptautiniais duomenimis, tyčinio apsvaiginimo būdai gali būti dar įvairesni, pavyzdžiui, narkotinių ar psichotropinių medžiagų įmaišymas į maistą, elektronines cigaretes, šių medžiagų įšvirkštimas tiesiogiai asmeniui į kūną ir kt.
Apsvaiginimo tikslai taip pat gali varijuoti nuo asmeninio pasitenkinimo stebint apsvaigusias aukas, tyčinio siekio pasisavinti svetimą turtą ar seksualiai išnaudoti auką. Atitinkamai, šių aplinkybių visuma turi tiesioginę reikšmę veikos kvalifikavimui bei vertinimui.
Už tyčinį apsvaiginimą gręsia baudžiamoji atsakomybė
Lietuvoje galiojantis baudžiamasis kodeksas atsakomybės už tyčinį apsvaiginimą tiesiogiai nenumato. Tačiau tais atvejais, kai aukos apsvaiginimui pasitelkiamos narkotinės ar psichotropinės medžiagos, tokie nusikalstami veiksmai vertinami kaip disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis su ketinimu jas išplatinti, t. y. veika kvalifikuojama pagal baudžiamojo kodekso 260 straipsnį, draudžiantį neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti.
Svarbu pabrėžti ir tai, kad baudžiamojon atsakomybėn pagal aptariamą baudžiamojo kodekso straipsnį asmuo traukiamas tik tuomet, kai jo išplatintos medžiagos atitinka narkotinių ar psichotropinių medžiagų sąvoką, t. y. yra įtrauktos į sveikatos apsaugos ministro įsakyme patvirtintų medžiagų sąrašą. Priešingu atveju, atsakomybė pagal šį straipsnį nėra galima.
Nukentėjusiajam asmeniui apsvaiginti panaudotas narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis taip pat yra svarbus veiksnys, turintis reikšmingos įtakos baudžiamosios atsakomybės taikymo subtilybėms. Vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro įsakyme suformuotomis rekomendacijomis, kiekvienos narkotinės ir psichotropinės medžiagos kiekis skirstomas į nedidelį, didelį ir labai didelį. Atitinkamai, kuo didesnis išplatintos medžiagos kiekis, tuo taikoma atsakomybė būtų „griežtesnė“.
Visgi praktikoje tiksliai nustatyti panaudotą medžiagos kiekį dažnai tampa sudėtinga. Apsvaiginimui naudojamos medžiagos neretai maišomos ar modifikuojamos, o tyrimo procesas yra itin jautrus laikui – kuo daugiau laiko praeina nuo apsvaiginimo momento, tuo sudėtingiau tiksliai įvertinti apsvaiginimui panaudotą medžiagą ir jos kiekį.
Atsižvelgiant į tai, kad medžiagos poveikis gali sukelti ne tik apsvaigimą, bet ir pavojų sveikatai ar gyvybei, priklausomai nuo dozės, žmogaus organizmo ypatumų bei medžiagos koncentracijos, kaltininkas taip pat gali būti traukiamas atsakomybėn ir už atitinkamo masto sveikatos sutrikdymą.
Analogiškai, jei tyčinio apsvaiginimo veiksmai atliekami siekiant kitų nusikalstamų tikslų, pavyzdžiui, išžaginimo, seksualinio prievartavimo, vagystės ar kitų nusikaltimų, tokiu atveju veika kvalifikuojama kaip nusikalstamų veikų sutaptis, t. y. asmuo atsako pagal kelis baudžiamojo kodekso straipsnius. Taip pat, šalia sukeltų padarinių, vertinama ir pagal tyčios kryptingumą, t. y. kokią veiką ketinta padaryti.
LAT praktika: bejėgiškos būklės sąvoka ir sutikimo svarba
Teismų praktikoje dažniausiai pasitaikantis tyčinio apsvaiginimo tikslas – kaltininko seksualinių poreikių tenkimas. Šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su apsvaigusiu nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo asmeniu gali būti vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę, jei <…> apsvaigimas taip paveikė nukentėjusįjį, jog atėmė galimybę suprasti su juo daromų veiksmų esmę ar priešintis kaltininkui, ir lytinės aistros tenkinimas įvyko prieš nukentėjusio asmens valią.
Tai reiškia, kad asmuo, nesugebantis kontroliuoti savo veiksmų teisiškai yra laikomas bejėgiškos būklės, todėl atitinkamai negali ir duoti sutikimo lytiškai santykiauti. Be kita ko, teismas išaiškino, kad privaloma įvertinti kiekvienos situacijos kontekstą, t. y. ar lytinių santykių dalyviai turėjo anksčiau intymių santykių, ar šiuo atveju kaltinamasis turėjo pagrindo tikėtis suartėjimo, ar bejėgiškoje būklėje atsidūręs asmuo prieš tai leido suprasti, kad neprieštarautų lytiniams santykiams su kaltinamuoju, ar kaltinamasis galėjo klysti dėl to ir kt.
Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiajam esant budriam ir suprantant savo veiksmus, nesutikimas lytiškai santykiauti gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos ar kitokio pobūdžio veiksmais: verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti arba kitais būdais.
Visgi, aptariamu atveju, kai nukentėjusysis yra apsvaigintas bei atitinkamai yra bejėgiškos būklės, išoriškas nesutikimas nėra būtinas, tačiau kaltininkas turi suvokti, kad lytiniai santykiai vyksta prieš nukentėjusiojo valią.
Pirmieji žingsniai įtarus apsvaiginimą: kada ir kaip kreiptis į teisėsaugą
Vos įtarus galimą apsvaiginimą, į teisėsaugos institucijas turi kreiptis pats nukentėjusysis. Tai galima padaryti skambinant bendruoju pagalbos telefonu, kiek įmanoma tiksliau išdėstant įvykio aplinkybes, o atvykus policijos pareigūnams laikytis jų duotų nurodymų.
Operatyvus pranešimas apie nusikalstamą veiką turi esminę reikšmę tolimesnei tyrimo eigai, o nuo įvykio momento praėjęs ilgas laiko tarpas gali reikšmingai sumažinti galimybes surinkti objektyvius įrodymus ir nustatyti kaltus asmenis. Svarbu įvertinti, kad dauguma cheminių medžiagų organizme išlieka tik trumpą laiką, todėl, jei laiku nėra paimami kraujo ir / ar šlapimo mėginiai tyrimui, objektyviai patvirtinti tyčinio apsvaiginimo faktą taip pat tampa labai sudėtinga.
Deja, bet būtent uždelstas kreipimasis į teisėsaugos institucijas praktikoje dažnai lemia tai, kad ikiteisminiai tyrimai yra nutraukiami dėl objektyvių įrodymų stokos – nepavyksta nustatyti nusikalstamus veiksmus atlikusio asmens, nėra laiku atliktų tyrimų rezultatų, vaizdo stebėjimo kamerų įrašų ar liudytojų parodymų.
Tačiau, pagal Lietuvoje galiojančio baudžiamojo proceso kodekso nuostatas nutrauktas ikiteisminis tyrimas gali būti atnaujintas, jei atsiranda naujų reikšmingų duomenų, pavyzdžiui, vaizdo įrašų, liudytojų parodymų ar kitų duomenų. Tokiu atveju vertinama, ar šie duomenys yra pakankami tyrimo atnaujinimui ir ar jie gali turėti lemiamos reikšmės atsakomybės nustatymui.
Pravartu žinoti ir tai, kad nors ikiteisminio tyrimo veiksmus atliekančios institucijos yra atsakingos už įrodymų rinkimą, nukentėjusiojo aktyvumas taip pat turi esminės reikšmės tyrimo sėkmei. Todėl, esant galimybei, tyrimą atliekančiam tyrėjui galima pateikti, pavyzdžiui, turimas foto nuotraukas ar vaizdo įrašus iš vietos, kur galėjo būti padaryta nusikalstama veika.
Teismų praktikoje tiriant seksualinio pobūdžio veikas taip pat nurodoma, kad įrodymų vertinimo kontekste ypatingą reikšmę įrodymų grandinėje turi paties asmens parodymai ir preciziškas jų patikimumo vertinimas, kuris turi būti atliekamas vadovaujantis parodymų nuoseklumo, neprieštaringumo, logiškumo ir atitikties kitiems bylos duomenims kriterijais. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad prievartą patyrusių asmenų parodymų tam tikri neatitikimai ir prieštaravimai paprastai nėra pagrindas paneigti jų parodymų bylai reikšmingą turinį.
Nesant galimybės operatyviai kreiptis į teisėsaugos institucijas, svarbus atliktinam ikiteisminiam tyrimui reikšmingų duomenų fiksavimas kitomis, prieinamomis priemonėmis, pavyzdžiui, kreipiantis į gydymo įstaigą, kur medicinos darbuotojai išsamiai aprašytų nukentėjusio asmens nusiskundimus, užfiksuotų objektyvius sveikatos sutrikdymo požymius bei paimtų mėginius (kraujo, šlapimo ir / ar kitus) tyrimų atlikimui.
Prevencija ir asmens budrumas – veiksmingiausia apsauga
Analizuojant tokio pobūdžio nusikalstamų veikų prevenciją, itin svarbią reikšmę turi paties asmens budrumas ir atsakingas elgesys. Švietimą ir informaciją kaip apsisaugoti teikia įvairios nevyriausybinės organizacijos. Lietuvos policija yra parengusi gaires, kaip atpažinti, kai į gėrimą buvo įpilta cheminių medžiagų: įtartinas gali būti gėrimas, kuris tapo drumstas, pakeitė spalvą, kuriame skęsta ledo kubelis ar atsirado neįprastų nuosėdų, pakito skonis, kvapas ir pan.
Vis dėlto net ir vizualiai nepakitęs gėrimas nebūtinai yra saugus, todėl sąmoningumas, atsargumas ir aplinkos stebėjimas bei kritinis jos vertinimas yra pagrindiniai veiksniai, galintys rezultatyviai padėti išvengti sveikatai ir gyvybei pavojingų pasekmių.
