Magelano debesyje, 160 tūkstančių šviesmečių atstumu nuo Žemės, rasta nauja juodoji skylė. Astronomai aptiko nedidelę juodąją skylę už Paukščių Tako ribų, tyrinėdami kaip ji veikia netoliese esančios žvaigždės judėjimą. Astronomai atlikdami savo tyrimus naudojosi labai galingu Pietų Europos observatorijos teleskopu (VLT).
Pažymima, kad tai pirmas kartas, kai mokslininkai panaudojo dinaminį metodą juodajai skylei aptikti už mūsų galaktikos ribų. Astronomai planuoja naudoti jį dažniau norėdami atrasti anksčiau nepastebėtas juodąsias skyles Paukščių Take bei kitose galaktikose, taip pat norėdami geriau suprasti šių paslaptingų objektų atsiradimą ir vystymąsi. Rasta nauja juodoji skylė yra atvirame žvaigždžių spiečiuje NGC 1850 kaimyninėje Didžiojo Magelano debesies galaktikoje, maždaug 160 tūkstančių šviesmečių atstumu nuo Saulės.
Tyrėjai, atradę šį objektą, lygina save su sekliu Šerloku Holmsu, mat sugebėjo apskaičiuoti jo buvimo vietą remdamiesi netiesioginiais ženklais. Nauja juodoji skylė yra maždaug vienuolika kartų masyvesnė už Saulę, tad buvo atrasta, kai mokslininkai pastebėjo jos gravitacinį poveikį žvaigždei skriejančiai aplink ją.
Astronomai įprastai suranda tokias mažas juodąsias skyles kitose galaktikose dėl jų skleidžiamų rentgeno spindulių, arba dėl gravitacinių bangų, atsirandančių skylėms susidūrus viena su kita, taip pat ir su neutronų žvaigždėmis. Tačiau dauguma juodųjų skylių vis tik neišduoda savo egzistavimo spinduliuodamos rentgeno spindulius, ar skleisdamos gravitacines bangas. Tuomet pasitelkiamas dinaminis metodas. Juodoji skylė sukuria tarsi sistemą su žvaigžde ir daro nedidelę įtaką žvaigždės judėjimo trajektorijai, tačiau to pilnai pakanka, kad specialistai ją rastų pasitelkę turimą mokslinę aparatūrą bei naujausią tyrimo metodiką.
Pagal užsienio žiniasklaidos agentūrų pranešimus parengė Vytautas Karsokas
