Socialinę riziką patiriančios šeimos vaiko pinigus gali gauti ne tik piniginėmis lėšomis, bet ir įvairiais nepiniginiais būdais: apmokant už vaiko darželį ar lankomus būrelius, nuperkant maisto produktų, vaikui reikiamų drabužių, avalynės ar suteikiant socialines korteles, skirtas apsipirkti maisto parduotuvėse.
Kokiais būdais tokioms šeimoms išmokėti vaiko pinigus, nustato savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į socialinių darbuotojų, dirbančių su šeimomis, individualias rekomendacijas.
Savivaldybės dažniausiai renkasi vaiko pinigus įvairią riziką patiriančioms šeimoms išmokėti per socialines korteles, tačiau socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis ragina pasitelkti įvairesnius būdus mokėti vaiko pinigams, kad valstybės skiriamos lėšos tikrai pasiektų vaikus.
„Socialinės kortelės turėtų būti tik vienas iš būdų mokėti vaiko pinigus, bet nebūtinai pagrindinis, nes pasitaiko atvejų, kai parduotuvėje įsigyjami maisto produktai vėliau parduodami ir gautos lėšos išleidžiamos nebūtinai vaikų poreikiams. Norėdamos tiksliai pasiekti vaikus, savivaldybės turėtų neapsiriboti paprasčiausiais sprendimais, bet pamatyti kiekvieną šeimą individualiai ir kiekvienam vaikui padėti tikslingai: apmokėti būrelius, supirkti vaikui būtinus reikmenis, mokėti už ekskursijas mokykloje ir panašiai. Vienas gerųjų pavyzdžių yra Jonavos rajonas, kur įgūdžių stokojančios šeimos yra mokomos tikslingai leisti pinigus – tai pasitarnauja tiek tėvams, tiek vaikams”, – teigia ministras L. Kukuraitis.
2018 m. pabaigoje buvo 17,4 tūkst vaikų, augančių socialinės rizikos šeimose, daugiau nei pusei jų išmoka skirta nepinigine forma.
Dažniausi būdai – socialinės kortelės arba pinigai
Socialinę riziką patiriančioms šeimoms savivaldybės dažniausiai taiko tik du išmokos vaikui teikimo būdus – arba pinigus perveda į socialines korteles, skirtas pirkti maisto parduotuvėse, arba išmoka juos vienam iš tėvų, kuris vaiku rūpinasi.
Pernai sausio-rugsėjo mėnesiais vaiko išmoką socialinėmis kortelėmis, skirtomis apsipirkti maisto parduotuvėse, gavo beveik pusė visų nepinigine forma išmoką gaunančių vaikų. Į tokias korteles kas mėnesį pervedama išmoka vaikui. Socialinėmis kortelėmis šeimos gali atsiskaityti už tam tikrose parduotuvėse įsigyjamas prekes, išskyrus tabako gaminius, alkoholinius gėrimus, loterijos bilietus.
Tiesa, kai kurios savivaldybės pastebi, jog dalis socialinę riziką patiriančių šeimų tokiomis kortelėmis nėra patenkintos. Pasak jų, šeimoms netinka konkretūs parduotuvių tinklai, kuriuose galima atsiskaityti socialine kortele, prekių asortimentas ir kainos.
Kitas savivaldybių aktyviai taikomas būdas vaiko pinigams išmokėti yra piniginės lėšos vaiko vienam iš vaiko tėvų, kuris turi reikiamus socialinius įgūdžius ir geba pasirūpinti vaiku. Tačiau yra nustatyta, kad socialinę riziką patiriančioms šeimoms piniginėmis lėšomis gali būti išmokėta ne daugiau kaip pusė išmokos dydžio, nebent su šeima dirbantis socialinis darbuotojas arba atvejo vadybininkas rekomenduoja pinigais išmokėti daugiau.
Santykinai labai retai savivaldybės pasirenka vaiko pinigus išmokėti kitais būdais: pavyzdžiui, pavėžėjant vaikus į darželius, būrelius, perkant vaikams drabužius, avalynę ir patenkinant kitus būtiniausius vaikų poreikius.
Trūksta „minkštųjų” priemonių taikymo
Ne visada savivaldybių pasirenkami išmokos vaikui mokėjimo būdai – socialinės kortelės ir pinigai vienam iš tėvų – užtikrina individualius vaiko poreikius. Todėl siekiant, kad išmoka vaikui būtų efektyviai panaudojama, turėtų būti dažniau naudojami kiti išmokos teikimo būdai, kurie, kaip rodo savivaldybių pateikti praėjusių metų duomenys, teikiant išmokas socialinę riziką patiriančioms šeimoms šiuo metu naudojami nepakankamai.
Pavyzdžiui, ypač retai renkamasi apmokėti vaikų būrelius, padengti išlaidas ikimokyklinėse įstaigose, nupirkti drabužių, avalynės, higienos priemonių vaikams ir kita.
Todėl parenkant veiksmingiausią išmokos vaikui teikimo ir panaudojimo būdą, reikalingas aktyvesnis ir reikšmingesnis savivaldybių atvejo vadybininkų ir socialinių darbuotojų vaidmuo. Dirbdami su konkrečiomis šeimomis ir žinodami vaikų poreikius, jie gali tikslingiau padėti parinkti išmokos vaikui panaudojimo būdus.
Jonavoje – šeimų finansinių įgūdžių ugdymas
Aktyvus socialinių darbuotojų bendradarbiavimas su šeimomis dėl išmokos vaikui panaudojimo didžiojoje dalyje savivaldybių kol kas yra siekiamybė, tačiau Jonavos rajono savivaldybė jau pernai atrado veiksmingų būdų, kaip padėti socialinę riziką patiriančioms rajono šeimoms tvarkytis su vaiko pinigais.
Jonavos rajono atvejo vadybininkai ir socialiniai darbuotojai sunkumų patiriančioms šeimoms teikia finansinių įgūdžių ugdymo paslaugas. Tai reiškia, kartu su šeima sudaro vaiko pinigų ir kitų socialinių išmokų panaudojimo planą mėnesiui – kartu sprendžia, kur šeima išleis pinigus – o mėnesio pabaigoje jį aptaria ir sudaro naują kitam mėnesiui.
Kaip teigia Jonavos socialinių paslaugų centro direktorė Valentina Demidenko, socialinę riziką patiriančių šeimų finansinių įgūdžių ugdymas pasiteisino, todėl bus tęsiamas ir šiais metais. Pasak jos, pernykštė patirtis rodo, kad daliai šeimų parinkus tokį nepiniginės išmokos būdą, planavimas leidžia šeimai išbristi iš skolų, įsigyti būtiniausias priemones vaikams ir išmokti atsakingai planuoti – tokiais atvejais šeimai vaiko pinigai vėl imami mokėti pinigine forma.
Dalis kitų savivaldybių irgi ieško efektyvesnių išmokos vaikui nepinigine forma teikimo būdų. Pavyzdžiui, apsipirkimas su socialinio darbuotojo pagalba (Alytaus r., Jurbarko r., Rietavo, Tauragės r., Trakų r., Kauno r., Elektrėnų, Švenčionių r., Vilniaus r. svivaldybės), apmokėjimas už būsto nuomą (Elektrėnų, Plungės r., Radviliškio r. savivaldybės), mokyklose organizuojamų ekskursijų ir renginių apmokėjimas už vaiko dalyvavimą juose (Pagėgių, Raseinių r. savivaldybės), prekių vaikams pirkimas išsimokėtinai (Radviliškio r., Vilkaviškio r. savivaldybės).
Kas yra socialinę riziką patirianti šeima?
Socialinę riziką šeimoje gali lemti patirta prievarta, smurtas, išnaudojimas prekybai, įsitraukimas į nusikalstamą veiką, piktnaudžiavimas alkoholiu ir kitoms psichoaktyvioms medžiagoms, benamystė, motyvacijos dalyvauti darbo rinkoje stoka, vaikų nepriežiūra, tėvystės įgūdžių stoka ir kita.
Tais atvejais, kai konstatuojama, kad asmuo ar šeima patiria riziką, teikiamos atitinkamos paslaugos. Socialinę riziką patiriantiems asmenims ir šeimoms socialinės paslaugos gali būti teikiamos krizių, šeimos paramos, psichosocialinės pagalbos centruose. Pagal poreikį šiose įstaigose gali būti suteiktas ir laikinas apgyvendinimas.
Savivaldybėse socialinės priežiūros paslaugos teikiamos ne tik šeimoms, jau patiriančioms socialinę riziką, bet ir toms, kurios gali patirti tokią riziką, tai yra, dirbama ir prevenciškai. Ministerijos duomenimis, savivaldybių socialiniai darbuotojai socialinę priežiūrą nuolat teikia daugiau nei 10 tūkst. šeimų.
Asmenims, patiriantiems socialinę riziką, paprastai socialinė parama teikiama nepinigine forma: maisto produktais, drabužiais ir kitomis reikalingomis prekėmis, socialinėmis kortelėmis, maitinimo talonais, apmokant vaikų maitinimo išlaidas mokyklose ar dienos centruose, apmokant vaikų išlaikymo išlaidas ikimokyklinėse įstaigose, apmokant neformaliojo vaikų švietimo paslaugų išlaidas, socialinėmis paslaugomis ir kitais savivaldybių tarybų nustatytais būdais.
LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacija
