Valstybinės Kalvarijos psichiatrinės ligoninės praeities šešėliai

Prieš pirmąjį pasaulinį karą Kalvarija garsėjo savo kalėjimu, kuriame buvo kalinami Dr. Vincas Kudirka, Dr. Grinius, knygnešiai, kunigai, ir kiti patriotai. Mieste buvo du caro kariuomenės pulkai ir didingos kareivinės.

Po karo, atgavus nepriklausomybę, Lietuvoje buvo žinomos dvi Kalvarijos. Žemaičių Kalvarija kvietė atvykti į savo didžiuosius atlaidus. O pasiūlymas atvykti į Suvalkų Kalvariją reiškė ne patį maloniausią komplimentą. Nes 1926 m. iš Tauragės į provinciją perkelta valstybinė psichiatrinė ligoninė ilgam laikui Kalvarijai suteikė tam tikras asociacijas.

Užmiestyje, už kilometro nuo Kalvarijos, sugriautame rusų kareivinių rajone buvo įsikūrusi „pamišėlių kolonija“. Liepų ir Topolių pavėsyje žibėjo puošnūs rūmai. Prie pat Suvalkų plento stovėjo dviejų aukštų daktarų ir personalo namai. Kiek toliau, apaugusi medžiais, niūri ligoninė užėmė vieną, tačiau labai ilgą, trijų aukštų mūrinį, raudonų plytų pastatą.

Vidutiniškai patalpos priglausdavo penkis-šešis šimtus pacientų. Ligoniai buvo suskirstyti į šešis skyrius. Pirmieji skyriai priklausė „neramiems“ žmonėms, o antrame ir trečiame aukšte įsikūrė ramesni. Dažnai ligonį artimieji atveždavo „surakintą, kaip kokį žvėrį“. Bet pati ligoninė tokių „receptų“ netaikydavo.

Pacientai buvo keliami šeštą valandą ryte, kaip kariuomenėje. Visus nuprausdavo, aprengdavo ir išvesdavo į valgomąsias sales. Septintą valandą pusryčiams pateikdavo balintą kavą, juodą duoną, sūrį, dešrą ar kiaušinį.

Gydytojai, kurių įprastai kiekvieną dieną būdavo penki, ligonius lankydavo du kart per dieną: 9 val. ryte, ir 17 val. vakare. Gydytojų nurodymus moterų skyriuje vykdydavo keturios gailestingosios seselės. Sergančių vyrų karalystėje tvarką palaikydavo penki atsargos sanitarijos puskarininkiai. Pietums duodavo tris patiekalus: sriubos, mėsos ir kompoto ar kisieliaus. Vakarienei – pieniška sriuba su juoda duona.

18 valandą visus ligonius suvesdavo į „miegamas sales“, kuriose kiekvienas turėjo atskirą lovą, Visi pacientai, vieną kartą per savaitę buvo maudomi voniose, skutami, apkerpami. Gaudavo naujus baltus baltinius. Naktį prie ligonių budėdavo po du, o dieną po tris-keturis slaugytojus.

Senuose šaltiniuose teigiama, kad didelį skaičių pacientų sudarė žydų tautybės žmonės. Šie ligoniai paprastai sulaukdavo gausios ir reguliarios finansinės paramos iš kitų savo tautiečių. Visos Lietuvos žydai gausiai jiems aukodavo. Kiekvieną dieną siųsdavo valgius, rūbus, papirosus. Todėl žydai psichiatrinėje niekada neskursdavo ir buvo aprūpinti daug geriau už lietuvius.

Nuo Kalvarijos miesto ribos iki pat ligoninės buvo nutiestas tvarkingas cementinis šaligatvis. Visas kelias apšviestas, todėl ligoninėje dirbusiems kalvarijiečiams į darbą žingsniuoti buvo saugu.

Psichiatrinė turėjo aštuoniolika hektarų žemės. Dirbami laukai sudarė aštuonis, o likusieji priklausė pačiai ligoninės sodybai. Ten buvo įrengtas vasaros kino teatras, „klombos“ apsodintos dekoratyviniais medeliais ir gėlynais. Visas įstaigos rajonas buvo kruopščiai tvarkomas ir prižiūrimas.

Anksčiau buvusiose pievose pacientai purendavo dirbamą žemę. Buvo auginami vaisiniai krūmai, medeliai – užveistas ištisas sodą. Išdirbtoje žemėje buvo auginama įvairiausi žemės ūkio produktai, kuriuos valgydavo ligoninės pacientai.

Pasak tuometinio įstaigos direktoriaus Dr. Draugelio, „ligoninei reikia turėti nors ir šimtą hektarų. Nes daugelis pacientų pavasarį, vasarą ir rudenį labai mėgsta dirbti žemės ūkio darbus.“ Pasak jo, kai kurie būdami gryname ore ir augindami daržoves visiškai pasveikdavo.

Ligonius prižiūrėjo apie šimtas tarnautojų. Dauguma iš jų priklausė įvairiems meno kolektyvams. Turėjo savo skaityklą ir knygyną.

Pacientai buvo laikomi užrakintose patalpose, kurių langai buvo stori ir tvirti. Vos pravėrus psichiatrinės duris daugelis išvysdavo gana keistą vaizdą. Savotišką žmonių su protine negalia gyvenimą, tik jiems vieniems žinomus rūpesčius ir emocijas. Sveikieji, atvykę aplankyti savo artimųjų pasijusdavo lyg turguje. Pacientai garsiai vienas su kitu kalbėdavosi, tardavosi, derėdavosi. Kiti visu balsu dainuodavo, ar skaitydavo savo įsivaizduojamus pranešimus.

Atsirasdavo tokių žmonių, kurie atvežę ligonį į „pamišėlių koloniją“ gydytojų prašydavo jo ilgai gyvo nelaikyti ir tuoj pat „nuleisti kraują“. Nes ”esą iš jo žmogaus jau vis tiek nebus.“ Į tokius prašymus buvo nereaguojama, dažniausiai tokie artimieji daugiau ligonio jau nelankydavo.

Psichiatrinė ligoninė iš Kalvarijos buvo iškelta 1950 metais. O jos pastatuose įsikūrė okupacinis sovietų armijos dalinys. Dabar tai apleisti parstatai-vaiduokliai. Pakankamai retai sutinkami provincijos miestelių senojoje architektūroje. Buvusios pamišėlių kolonijos liekanos Kalvarijoje tapo traukos centru kraupių praeities šešėlių ieškantiems turistams.

Tomas Sušinskas