Pirmadienį, birželio 14-ąją, visoje šalyje buvo minima Gedulo ir vilties diena bei tremties 80-metis. Visame Vilkaviškio rajone vyko įvairios akcijos, parodos ir renginiai, skirti prisiminti ir pagerbti tuos, kuriuos palietė tremtis.
Skaičiuojama, kad per 1941–1953 m. vykusius trėmimus iš Vilkaviškio apskrities buvo išvežta gerokai per 3 tūkstančius gyventojų – darbščių, išsimokslinusių ir gabių žmonių.
Ši ypatingai Lietuvai svarbi data prasmingai paminėta ir Vilkaviškyje. Nuo pat ankstyvo ryto Vilkaviškio dr. J. Basanavičiaus aikštės prieigose vyko Vilkaviškio r. Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus kolektyvo organizuojama Tremtinių ir politinių kalinių atminimo ir pagerbimo akcija. Net 9 valandas čia buvo skaitomos tremtyje buvusių rajono gyventojų pavardės.
Gyventojai taip pat buvo kviečiami apsilankyti Vilkaviškio autobusų stotyje, kur eksponuojama paroda, skirta tremties pradžios 80-osioms metinėms.
Minėjimo renginiams persiritus į popietę, tremtiniai ir politiniai kaliniai bei jų artimieji rinkosi prie paminklo, skirto masinių trėmimų aukoms atminti, esančio šalia Vilkaviškio r. savivaldybės viešosios bibliotekos. Čia uždegtos žvakelės jau išėjusiems ir niekada negrįžusiems iš Sibiro platybių, padėtos gėlės.
Kiek vėliau rinktąsi į Švč. M. Marijos Apsilankymo katedrą, kur parapijos dekanas Virginijus Gražulevičius aukojo Šv. Mišias, bendroje maldoje pasimelsta už tremtinius.
Po Šv. Mišių visi vyko į Vilkaviškio geležinkelio stotį, iš kurios trėmimo metais riedėjo tremtinių ešelonai. Čia vyko Gedulo ir vilties dienos minėjimo renginys „Iškentę ilgesį gimtinės…“, kurį organizavo Vilkaviškio kultūros centras.
Renginys pradėtas meniniu performansu, kurį atlikę Vilkaviškio kultūros centro mėgėjų teatro „Gluosnė“ ir Liaudiškų šokių kolektyvo „Lelija“ nariai minėjimo dalyvius nukėlė į pirmąsias tremties dienas, į neramų laukimą traukinių peronuose, kai vos su keliais lagaminais mūsų proseneliai, seneliai ir tėvai vyko į visišką nežinią.
Minėjimo renginyje dalyvavęs Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka padėjo gėlių prie koplytstulpio, čia taip pat uždegtos atminimo žvakelės.
Minėjimui iš lauko persikėlus į geležinkelio stotį, joje skambėjo Vilkaviškio kultūros centro mišraus kamerinio choro „Uosija“ ir Moterų vokalinio ansamblio „Svaja“ atliekamos tremtį menančios dainos, gyvus kraštiečių prisiminimus ir išgyvenimus perteikė „Gluosnės“ aktoriai. Net ir praėjus 80 metų po pirmųjų tremčių, atsiminimai niekur nepradingo. Jie su skausmu pasakojo, kaip prasidėjus trėmimas lietuviams teko paskubomis palikti savo gimtuosius namus, kokius išgyvenimus mūsų kraštiečiai patyrė keliaudami į atokiausias Sibiro vietoves, kokias kančias patyrė, kaip viltingai laukė, kada pagaliau sugrįš į savo Tėvynę.
Savivaldybės vadovui A. Neiberkai puikiai pažįstamas šis tremties skausmas. Jis pasidalijo labai jautriais prisiminimais, nes jo mamai – Reginai Neiberkienei – taip pat teko sunki tremtinės dalia. Meras pasakojo, kad yra išsaugojęs mamos rašytą atviruką, kuris jam yra labai brangus. Jis perskaitė jį minėjimo dalyviams ir paaiškino, kad šį atviruką jo motina siuntė savo seseriai iš vienos Rusijos geležinkelio stoties, kuomet jau grįžinėjo į Lietuvą.
Gyvais prisiminimais dalijosi ir pati renginyje dalyvavusi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Vilkaviškio skyriaus pirmininkė Regina Neiberkienė, apie šių istorijos įvykių prasmę kalbėjo europarlamentaras Juozas Olekas.
Gedulo ir vilties dienai skirtas minėjimas baigėsi bendra daina, drauge su režisieriaus Armo Rudaičio sukurto vaizdo klipo demonstravimu.
Vilkaviškio savivaldybės administracijos informacija
