Nors dažniausiai su įvairių alergijų paūmėjimu yra siejamas šiltasis metų sezonas, žvarbūs ir drėgni orai taip pat gali paskatinti nemalonias organizmo reakcijas.
Skaičiuojama, kad maždaug 5–35 proc. pasaulio gyventojų vargina šalčio dilgėlinė, dar vadinama alergija šalčiui. Vaistinių tinklo „Camelia“ vaistininkė Ieva Sauserytė paaiškina, kad niežtintys bėrimai, atsiradę atvirose kūno vietose vėsiu oru, nėra sunkiausia alerginė reakcija į šaltį – kai kuriais atvejais gali sutrikti arterinis kraujo spaudimas, ištinti kvėpavimo takai ir net ištikti anafilaksinis šokas. Tad kaip atpažinti ir spręsti šią, ir mūsų klimato zonoje gana opią, problemą?
Kokie simptomai išduoda?
I. Sauserytė pasakoja, kad alergija šalčiui dažniausiai pasireiškia žiemą, kada lauke spaudžia šaltukas, yra sniego ar vyrauja drėgmė. Tačiau turintys šią bėdą žino, kad organizmo reakcijų galima sulaukti ir paprasčiausiai nusiprausus po šaltu dušu, išsimaudžius vėsiame vandens telkinyje, valgant šaltą maistą, pavyzdžiui, ledus, taip pat geriant atšaldytus gėrimus arba liečiant šaltus paviršius. Pasak farmacijos ekspertės, šalčio dilgėlinė gali sukelti rimtas komplikacijas, todėl įtariant arba jau žinant savo diagnozę, būtina visuomet išlikti atidiems.
„Visų pirma, šalčio paveikta vieta parausta, atsiranda patinimai, primenantys vabzdžio įkandimus, kankina erzinantis niežulys. Jei alerginė reakcija būna itin stipri – pūkšlėmis išberia visą kūno plotą, pradeda tinti kvėpavimo takai bei liežuvis, tad atsiranda dusulys, pasireiškia galvos svaigimas dėl sumažėjusio arterinio kraujo spaudimo, gali ištikti net anafilaksinis šokas. O pastarasis gali tapti lemtingu, jei iš karto nesiimama atitinkamų priemonių“, – įvardija vaistininkė.
Kaip kontroliuoti?
Anot vaistininkės I. Sauserytės, šalčio dilgėlinės diagnozę gali išgirsti tiek vaikai, tiek senjorai, tačiau dažniausiai ji yra nustatoma jauniems arba vidutinio amžiaus pacientams. Testas – labai paprastas, prie odos pridedamas šaltas objektas ar ledo kubelis ir stebima, ar atsiranda alergijos simptomų. Rizika išauga įvairių lėtinių ligų atvejais, nemažą reikšmę turi ir paveldimumo faktorius, odos ląstelių jautrumas, tačiau tiesioginė šios būklės priežastis vis dar nėra išaiškinta. Taip pat tyrimai rodo, kad moterims nemalonios reakcijos į šaltį pasireiškia net dukart dažniau nei vyrams.
„Šalčio dilgėlinė yra skirstoma į du tipus: pirminę, prasidedančią dar ankstyvoje vaikystėje, ir antrinę, iššaukiamą kitų susirgimų, tokių kaip įvairios kraujo ligos, paprastoji dilgėlinė, vėjaraupiai ar kitos infekcijos. Jei antrinė liga gydoma sėkmingai, netikėtai atsiradusi alergija šalčiui dažniausiai taip pat išnyksta. Tačiau jei tai yra pirminė alergija, būtina imtis tam tikrų būklės kontroliavimo būdų“, – pabrėžia ji.
„Camelia“ vaistininkė I. Sauserytė primena, kad patiriant lengvus simptomus, parankiausia šalia savęs turėti antihistamininių vaistų, kuriuose būtų tokių veikliųjų medžiagų kaip loratadinas ar cetirizinas, pastarosios greitai palengvins niežėjimą ir odos patinimus. Šiuo preparatus galima vartoti ir planiškai, tarkime, žinant, kad kurį laiką teks pabūti vėsiame ore ar galbūt valyti apsnigtą automobilį. Farmacijos ekspertė pabrėžia, kad savo alergijas ir su jomis susijusias rizikas žinantys žmonės turėtų visada kartu nešiotis adrenalino autoinjektorių, kuris anafilaksinio šoko metu gali išgelbėti gyvybę.
„Šis medicininis prietaisas yra užpildytas epinefrinu, kuris patekęs į anafilaksijos paveiktą organizmą, atpalaiduoja plaučius, leisdamas pacientui vėl tolygiai kvėpuoti, taip pat sumažina pasireiškusius tinimus ir paspartina širdies bei kraujagyslių darbą. Receptą adrenalino autoinjektoriui gali išrašyti gydytojas, jei asmuo pasižymi didesne anafilaksinio šoko rizika, pavyzdžiui, jei jau yra buvę stiprių alerginių reakcijų. Tokiu atveju prietaisas būna kompensuojamas valstybės. Labai svarbu, kad jį naudotų tik tie, kurie žino, kaip suleisti injekciją ir kokios jos dozės reikia. Kitu atveju, galima sukelti rimtą pavojų sveikatai“, – sako farmacijos ekspertė.
Ji priduria, kad diagnozavus alergiją šalčiui, neretai taikomas ir atsparumo didinimo metodas, kada žmogus pamažu pratinamas prie šaltų paviršių, kas kartą iššaukiant minimalias alergines reakcijas. Taip auga tolerancija organizmo simptomus provokuojančiam veiksniui.
Nepamiršti odos priežiūros
Vaistininkė I. Sauserytė paaiškina, kad dar vienas itin svarbus žingsnis kovojant su šalčio dilgėline yra tinkamų emolientų naudojimas. Anot jos, ši dalis kartais lieka užmirštama, kadangi pacientai yra linkę labiau atkreipti dėmesį į alergijos simptomatiką slopinančius vaistus. Tačiau drėkinti odą ir sustiprinti barjerą tarp jos ir šaltų veiksnių – ne tik rekomenduojama, bet ir būtina. Vaistininkė ragina rinktis specialius apsaugai nuo šalčio skirtus kremus, o jų sudėtyje ieškoti lipidų, keramidų, alantoino, įvairių aliejų, vitamino E, D-pantenolio.
„Žiemą bendrai pravartu dažniau maitinti ir drėkinti odą riebesnėmis priemonėmis. Kai kurie emolientai padengia odą tarsi apsaugine plėvele, kuri neleidžia nugairinti jos vėjui ir pažeisti odos sluoksnio. Tai ypač naudinga vaikams, jautrios odos savininkams, sergantiems įvairiomis odos ligomis, pavyzdžiui, rožine. Naudoti emolientus patarčiau pradėti dar rudenį, vos tik atvėsta orai, ir tokią rutiną tęsti iki tol, kol pajusime šiltėjantį orą, o skruostų nebegnybs šaltukas.
Konstruktyvus ir profilaktiškas emolientų naudojimas padeda paretinti alergijos simptomus ir sutrumpina jų trukmę. Tereikia pasitepti tokio pobūdžio kremu veidą, ausis, rankas, kaklą maždaug pusvalandį iki einant į atvirą erdvę, kad jis spėtų susigerti į odą. Žinoma, šalčiui jautrią odą visada patariama saugoti šaliais, pirštinėmis, kepurėmis, šiltomis kojinėmis, vengti prekybos centruose esančių šaldytuvų, net ir namuose įrengtų šaldymo kamerų, taip pat įvairių metalinių įrankių, kurie kurį laiką buvo lauke, metalinių turėklų ir kitų kasdienių elementų, kurie gali nemenkai atvėsinti visą kūną ar konkrečią jo dalį“, – pataria vaistininkė I. Sauserytė.
