A. Ščerbaitė apie švietimo sistemą regionuose

Lietuvos regionai išaugino daug iškilių asmenybių, kuriomis visa šalis gali didžiuotis. Tai ir poetai, ir politikai, ir, žinoma, mokslo žmonės. Visų jų pradžia – mokykla gimtajame kaime, rajone, ne veltui vadinama švietimo židiniu. Apie tai, ko šiandien trūksta mokykloms, kad jos išugdytų išsilavinusius, darbščius piliečius, kalbiname Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos narę, Kontrolės komiteto pirmininkę, Darbo partijos Šalčininkų skyriaus pirmininkę Aliciją Ščerbaitę.

Alicija, neseniai tvirtinote švietimų įstaigų Šalčininkų rajone veiklos ataskaitas, pagal kokius kriterijus jas vertinate?

Kiekvienais metais skaitau visas Šalčininkų rajono švietimo įstaigų atskaitas. Jas kas kartą analizuoju vis pagal kitus kriterijus, kartais prašau ugdymo įstaigų vadovų papasakoti apie veiklos ataskaitose pateiktus duomenis ir rodiklius. Ruošiantis savivaldos tarybos posėdžiams, kuriuose tvirtinamos švietimo įstaigų veiklos ataskaitos, aš susipažįstu su jų švietimo įstaigai nustatytais tikslais metams, direktorių įvertinimu ir pan. Gaila, bet su kiekvienais metais kai kurių ugdymo įstaigų veiklos ataskaitose pateikiami skaičiai ir rodikliai mane vis mažiau džiugina.

Kokie rodikliai Jūsų nedžiugina?

Pirmiausia, aš švietimo sistemą vertinu keliais aspektais – mane domina paslaugos suteikimas ir jos kokybė bei atsakomybė už suteiktas paslaugas. Nagrinėdama situacijas pagal nusistatytus aspektus, suprantu, kad užauginti jauną žmogų nėra lengva, taip pat vaikai yra skirtingų gabumų, bet visada tikiu, jog sudominus vaiką, pagavus jo talento gyslelę, galima užauginti didį talentą.

Pedagogai yra paslaugų teikėjai, kurie, mano nuomone, apkraunami didžiule biurokratine našta. Pagrindinė pedagogo funkcija yra vaikų ugdymas ir žinių suteikimas tokia forma, kad statistinis vaikas grįžęs namo atsineštų žinių bagažą ir jam nereikėtų eiti pas korepetitorius. Ne visi tėvai gali leisti sau korepetotorių paslaugas, o be to, mes, mokesčių mokėtojai, brangiai mokame už švietimo paslaugas vienam vaikui, todėl norisi rezultato.

Mano manymu, valstybė turėtų atsisakyti švietimo politikos pedagogų atžvilgiu. Tarkim, pedagogas, atėjęs darbo pokalbio į švietimo įstaigą, turi pristatyti savo planą kaip jis ir jo mokiniai pasieks valstybės ir mokyklos nustatytą tikslų. Pedagogų nereikia apkrauti ataskaitomis, programomis ir pan.

Kol kas vertindama savo krašto ugdymo įstaigų ataskaitas tarp nustatytų įstaigai tikslų matau tik krūvas įvairių strateginių planų ruošimų, visokius tvarkų paruošimo reikalavimus ir pan. Nors visus šiuos darbus turi atlikti įstaigos administracija, kurioje dirba pedagogas. Už 2019 m. pateiktose švietimo įstaigų veiklos ataskaitose matau, kad vyksta švietimo procesas, bet kai mes turime džiaugtis ugdymo rezultatais, procesas staiga nutrūksta, t. y. vaikai po mokyklos baigimo nesiekia išsilavinimo arba siekiamas išsilavinimas nereikalauja 12 klasių baigimo atestato.

Ne paslaptis, kad dirbti su klase, kurioje daug mokinių, yra sudėtingiau, nei su ta, kurioje jų mažai. Ar vertinate ir šiuos skirtumus?

Pakankamai sudėtinga priekaištauti didelėms gimnazijoms, kuriose kiekvienoje klasėje mokosi po 20 mokinių, bet kai kalba eina apie gimnazijas, kur vienoje klasėje yra tik 6, 8 ar 10 vaikų, o šių gimnazijų rodikliai žemesni nei vidutiniai, kyla klausimas, kaip vyksta ugdymas? Tokiu atveju yra susiduriama su didele problema ir peršasi tik viena išvada, kad švietimo įstaiga nesugeba sustyguoti ugdymo proceso, sudominti mokinių mokslu. Nėra paaiškinimo pedagogui, kuris 7 klasėje besimokantiems vaikams per 45 minutes negali išaiškinti temos.

Pavyzdžiui, vienoje gimnazijoje 2019 m. vidurinio išsilavinimo atestatą gavo 6 mokiniai, iš jų 3 įstojo į profesines mokyklas ir 3 dirba, arba kitoje gimnazijoje valstybinį matematikos brandos egzaminą laiko 50 proc. abiturientų ir visi neišlaiko. Tokios situacijos yra keistos ir nesuvokiamos. Man, kaip mokesčių mokėtojai, kyla klausimas, kodėl valstybės biudžeto pinigai yra švaistomi nerentabilioms gimnazijoms išlaikyti? Šiuo atveju, manau, racionaliausias sprendimas būtų keisti gimnazijų statusą į pagrindines mokyklas ir nuo 8 klasės pradėti vaikų profesinį orientavimą, juk profesinėje mokyloje vaikas įgis tą patį vidurinį išsilavinimą ir kartu gaus specialybę.

Šalčininkų rajone yra 13 seniūnijų, kuriose – 13 gimnazijų. Tačiau ne visos šios gimnazijos sugeba užtikrinti kokybišką vaikų ugdymą, o juk visi vaikai verti gauti geriausią išsilavinimą, valstybė į juos investuoja milžiniškas lėšas, nes nori ateityje gauti grąžą – išprususį jaunimą.

Neretai pasigirsta nuomonių, kad vaikus iš tam tikrų šeimų mokyti yra sudėtinga, kad tai lemia ir jų mokymosi rezultatus. Ar sutiktumėte su tokia nuomone?

Prieš metus, klausydamasi vienos mokyklos direktorės ataskaitos, staiga išgirdau: Alicija, o kokie gali būti rodikliai, kai kaimuose mokyklas daugiausia lanko asocialių šeimų vaikai. Konkrečiai šiuo atveju noriu pirmiausia pažymėti, kad ne direktoriui spręsti, ar vaikas iš asocialios šeimos ir, antra, mokesčių mokėtojai moka už kokybišką švietimą kiekvienam vaikui, nėra biudžete nurodyta, kad dėl šeimos statuso yra mažinamas vaiko švietimo krepšelis. Toks mokyklos direktorės požiūris yra ydingas, nes ne direktorei spręsti, kokie mokiniai verti gauti išsilavinimą, o kurie ne, be to, tokio pasirinkimo net būti negali! Taigi, daroma vienintelė išvada, kad direktorė ateina į mokyklą tik sėdėti ir gauti darbo užmokestį, o apie savo pareigų vykdymą net nepagalvoja. Tokiais atvejais prisimenu vienos amerikietės mokytojos pasakytus žodžius: „aš noriu tuos niekam nereikalingus vaikus ne tik išmokyti piešti, kurti, bet ir padėti jiems suvokti, kas yra pasaulis ir, kad jie yra vertingi. Taip pat – ko jie norėtų iš pasaulio ir ką galėtų pasauliui pasiūlyti. Aš visada sakau, piešdami nepalikite balto lapo, kaip ir gyvendami.“ Štai tokiu požiūriu turi vadovautis mokytojas.

Pedagogui didžiausias įvertinimas turi būti jo išugdyto vaiko pasiekti rezultatai. Prieš pora metų buvau vienoje gimnazijoje abiturientų išleistuvėse ir ten girdėjau daug gražių žodžių apie abiturientę – tikrai protingą merginą, bet aš žinau, kiek į ją tėvai investavo už gimnazijos durų, todėl vargu ar sąžininga buvo gimnazijai džiaugtis šios mokinės rezultatais. Vaiką švietimo įstaiga turi išugdyti, sudominti, suteikti žinių bagažą nuo pirmos iki paskutinės klasės, kiekvienoje pamokoje ir nesvarbu, tai kūno kultūra, fizika, matematika ar dailė.

Galbūt valstybei mažiau besikišant į švietimo sistemą, pedagogams labiau keliant savo kvalifikaciją, siekiant rasti bendrą sutarimą su mokiniais, sudominus juos, pastebėjus talentus, švietimo sistema mano krašte ir visoje valstybėje įgaus naujų, teigiamų atspalvių. Netikiu, kad pedagogams nuėmus biurokratinę naštą, jie neatsiskleistų kaip mokytojai, kurie geba šiuolaikinėmis priemonėmis pateikti vaikui aktualią ir įdomią informaciją.

Ar buvo išskirtinių ataskaitų, dėl kurių galėtumėte pasidžiaugti?

Prisipažinsiu, kad visada laukiu J. Sniadeckio gimnazijos veiklos ataskaitos, nes joje nagrinėjamos realios švietimo problemos, nustatomi konkretūs tikslai, kuriuos būtinai pasieks, nors ir ne pačiu lengviausiu keliu. Linkiu, kad šios gimnazijos rodikliai tik gerėtų.

Vertindama švietimo įstaigų ataskaitas pagal asmeniškai nustatytus kriterijus (paslaugų suteikimas, kokybė ir rezultatas), šiais metais buvau maloniai nustebinta Dieveniškių krašto gimnazijos, bet vis tiek siūlyčiau peržiūrėti savo ugdymo paslaugų teikimo mechanizmą ir labiau pasitikėti savo jėgomis. Šios gimnazijos savo klasėse turi mažiau vaikų, todėl jiems gali skirti didesnį dėmesį, ugdymas turėtų būti nukreiptas į personalizavimą (daugiau dėmesio kiekvienam vaikui, kokybę) ir vidinės tvarkos sukūrimą.

Kokias dar problemas pastebite švietimo įstaigose?

Vaikai nėra orientuojami, motyvuojami, jie gyvena tėvų norais ir vizijomis. Šiuo atveju, reikėtų mokyklose pradėti profesinį orientavimą, t. y. aiškinti vaikams, kad visos profesijos yra reikalingos, aiškinti profesijų išskirtinumą, padėti suvokti, kokios profesijos bus ateityje aktualios darbo rinkoje, kad svarbu atrasti savo pašaukimą ir svajonių darbą.

Lietuvoje egzistuoja aukštojo išsilavinimo kultas, t. y. vaikams kalama į galvas, kad jie būtinai turi baigti aukštąjį mokslą, būtinai turi gerai mokytis ir pan. Pasitaiko atvejų, kai vaikai gabūs fiziniam darbui, menui, amatams. Ne visi yra gimę teisininkais, ekonomistais, gydytojais ir t.t. Geriau būti profesionaliu dažytoju nei blogu buhalteriu. Vaikams reikėtų rodyti daugiau teigiamų pavyzdžių tų žmonių, kurie pasiekė įspūdingų rezultatų gyvenime, kurie įgyvendino savo svajones neturėdami mokslinių laipsnių. Reikia išlaisvinti jaunąją kartą, nesprausti jos į rėmus, mokiniai turi savarankiškai išmokti galvoti ir prisitaikyti gyvenime, nebijoti save realizuoti, klysti. Suaugusiųjų patarimai ir pagalba neturi būti perteklinė, vaiką reikia grūdinti. Tarkim, elementarus pavyzdys, mano laikais į mokyklas mokiniai keliaudavo savarankiškai – pėsčiomis, nepriklausomai nuo oro sąlygų, o dabar darbo dieną prie mokyklų neįmanoma privažiuoti, nes susidarę kamščiai, tėvai atveža vaikus, gyvenančius „trys žingsniai“ nuo mokyklos. Visa tai vadinčiau perdėtu tėvų rūpesčiu, kuris gali reikšti ir vaikų fizinio aktyvumo trūkumą, sukeliantį sveikatos problemas.

Mūsų vaikai yra mūsų valstybės ateitis. Mes vaikus ugdome ir skiriame jiems lėšas tam, kad užaugtų ateities karta, sugebėsianti mus pakeisti ir kuria mes didžiuosimės. Visi norime ateityje gyventi gerai, todėl turime dabar siekti užauginti išprususią, protingą, darbščią, atsakingą kartą, suvokiančią, kad pinigais nelyja ir juos reikia uždirbti ne tik sau ir savo šeimai, bet ir kitiems, mokant mokesčius. Turime protingai investuoti į švietimą, ugdyti vaikus naudojant šiuolaikines priemones, taikyti įvairius švietimo metodus, galbūt imti pavyzdį iš sėkmingų užsienio šalių švietimo sistemų ir visais būdais stengtis nepolitikuojant, kad švietimo lygis ne tik šalyje, bet kiekviename krašte būtų rezultatyvus. Atsisukime pagaliau į vaiką, į švietimo vartotoją ir baikime lakstyti paskui švietimo įstaigų reitingus, darbo užmokesčius, streikus, kasmetines švietimo reformas ir pertvarkas. Sukurkime vieną švietimo kalvę, nesvarbu gal ir su trūkumais, bet vieną, kurioje vaikas nejaustų streso prieš kasmetinius brandos egzaminus ir tiksliai žinotų, kad jam padės pasiekti jo išsvajotų rezultatų.

 

Darbo partijos informacija

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE