Aš visuomet maniau, kad rojaus nereikia ieškoti kažkur toli. Gal net žemėje derėtų atidžiau apsidairyti. Pasirodo, kad ir numirti nebūtina…
2014 m. vasaros pradžioje apsilankiau Rudaminos dvare, kuriame nebuvau gal penkerius metus. Prie dvaro rūmų sutikau keturis restauratorius; su vieninteliu vyriškiu jau buvau kažkur bendravęs – gal Akmenėlių palivarke. Mano dėmesį patraukė vakariniame rūmų fasade, po portiko stogeliu, mūro sienoje menotyrininkų aptikti dekoratyviniai įrašai. Restauratorius pastebėjo, kad jis ir kolegos čia įžvelgia dviejų sutuoktinių, turėjusių E ir A raide prasidėjusius vardus, įsiamžinimo faktą. Galvoje šmėkštelėjo kelių dvaro moterų, turėjusių Elvyros, Emilijos vardus, istorijos, bet visų jų galvoje nesinešioju … Namuose teko pavartyti turimus „popierius“.
Iš pradžių užkliuvau už Vitkevičių giminės. Kadangi monogramoje (ar monogramų derinyje) buvo galima įžvelgti ir E bei I raides, tai apsistojau ties Elvyros Šemetaitės (1820 – 1893) ir jos vyro Ignacijaus Stanislovo Vitkevičiaus (1817 – 1868) asmenybėmis. Vis tik versijai patvirtinti „reikiamų“ raidžių pačioje monogramoje neradau; ypač trūko raidės W (nuo pavardės Witkiewicz). O labiausiai nuo šios versijos atgrasė ir ne istorizmu dvelkianti monogramos forma, ir žinojimas, kad Vitkevičiai neskyrė dėmesio didesniam rūmų remontui ar apdailai. Drauge abu sutuoktiniai dvare galėjo gyventi tik maždaug 1860 – 1863 metais – vėliau už dalyvavimą sukilime dvarininkas buvo ištremtas į Rusiją, kurioje ir pasimirė. Taigi, nebuvo jiems laiko lipinti virš durų monogramų.
Teko ieškoti kitos sutuoktinių poros. Kitų dvaro moterų vardai į rezultatyvesnes paieškas nenuvedė. Iš pradžių nepagalvojau, kad ne lietuvių kalboje mums žinomi vardai gali skambėti šiek tiek kitaip ir net prasidėti kita raide. Ovale įrašytos kelios raidės, kurias galima irgi įvairiai perskaityti, pvz. E, A, I, S, T ir panašiai. Šriftas, signatūrų rėmelio forma ir raides palydintis kitaspalvis „šešėlis“ man sufleruoja, kad čia turėtų būti vėlyvojo baroko kūrinys.
Kai 1755 m. Mykolas Turčinavičius surašė testamentą, tai po mirties išreiškė norą, kad Rudaminos dvarą valdytų jo žmona Teresė ir sūnus Adomas. 1765 m. mirė Trakų vaivadijos iždininkas M. Turčinavičius, o 1769 m. ir jo buvusi žmona Teresė. Vietoj nepilnamečio sūnaus ūkį tvarkė samdyti ūkvedžiai. Jaunasis dvarininkas, tapęs visiškai savarankišku, 9 dešimtmetyje užsiima rūmų rekonstrukcija (tyrinėtojai klaidingai rekonstrukciją nukelia į amžiaus vidurį): jie įgauna dabartinę planą. Vakarų fasade pristatomas jau klasicizmo elementais pasižymintis prieangis, kurio prieangyje apie 1785 – 1790 m. ir sukuriamas šis šedevriukas. Jis negalėjo atsirasti anksčiau, nes dvarininkas Adomas ilgai ieškojo savo Ievos… Žinant, kad 1790 m., kai jiems gimė dukra Teresė, po vestuvių buvo praėję tik keli metai. Signatūroje įžiūrėjau vestuviniu žiedu sujungtas E. A.T. raides, bylojančias Ewos (taip lenkiškai rašytas jos vardas) ir Adomo Turčinavičių šeimininkavimą dvare. Gaila, kad nepavyko išsiaiškinti iš kokios giminės buvo kilusi sutuoktinė – gal jos pavardės pirmoji raidė irgi yra užfiksuota šių raidžių pynėje.
Išvada būtų trumpa: dekoratyvinėmis raidėmis įamžinta dvaro savininkų Ievos ir Adomo Turčinavičių atmintis, o čia apsilankę turistai gali pasijusti kaip rojuje.
Benjaminas Mašalaitis
