Nustekenti, nutriušę kultūros namai, kurie iš tikrųjų net nepanašūs į kultūros namus, nes kaip buvo gamyklos salė, taip ir liko, varganas finansavimas ir mažiausi visoje Lietuvoje kultūros darbuotojų atlyginimai – taip būtų galima apibūdinti kultūros situaciją Kazlų Rūdoje.
Vietoj žadėtojo atlyginimo pakėlimo kultūros darbuotojams kol kas matome tik špygą, tačiau nesistebime, nes jau pripratome prie nuolatinio Vilniaus valdžios melo. Įdomus kitas, gana paradoksalus dalykas savivaldybėje: sako, savivaldybė maža, todėl kultūros darbuotojų atlyginimo koeficientas didelis būti negali , nors tuo pačiu metu tos mažos savivaldybės mero atlyginimas beveik toks pats kaip 60 kartų didesnio miesto – Vilniaus mero… Ko ne „Gyvulių ūkis“ (anglų rašytojo Džordžo Orvelo satyrinė tarybinio totalitarizmo alegorija, kurioje pagrindinė mintis – visi gyvuliai lygūs, tačiau kai kurie lygesni už likusiuosius)?
Ta pastaruoju metu paplitusi „Gyvulių ūkio“ metafora, kai vieni yra lygesni už kitus, kultūros darbuotojams pažįstama jau seniausiai.
Štai jums viena iš daugelio situacijų: savaitgalį lauke vyksta renginys – eglutės įžiebimo šventė. Gruodžio pradžia, todėl lauke minusinė temperatūra, atvažiuoja vaikų kolektyvas iš Kauno, klausia, kur mums pasišilti, kur į tualetą nueiti? Sakom, autobuse šilkitės, tualetas Maximoje. Seniūnija užrakinta, nes savaitgalis gi, šventos dienos, kas čia varginsis ateiti ir atrakinti patalpas, paskui, neduok Dieve, dar valyti reikės. Štai jums ir požiūris. Nėra kur akių dėti prieš tą kolektyvą ir vadovus. Vargu, ar jie daugiau pas mus norės atvykti. Po metų vėl šventė toje pačioje vietoje, vėl ne darbo valandomis, pas merą atvykę svečiai iš Lenkijos. Per pertraukėlę visi šniūru eina į seniūniją „pasišilti“. Šįkart atrakinta, nes čia galioja „Gyvulių ūkio“ principas.
Ar Užgavėnės, ar Joninės, kultūros centro darbuotojos laužus krauna, malkų prašinėja, pačios kitus ūkiškus darbus dirba, pačios per renginius ne tik aparatūrą, bet ir šiukšlių konteinerius, ir sunkiausius suolus parke kiekvienam renginiui nešioja. Lyg kokie kumečiai dvarponio dvare. Daugiau nė vienoje savivaldybėje neteko matyti tokios tvarkos. Jeigu viso miestelio renginys, tai ir dirba visi: ir seniūnija, ir komunalininkai. Tik Kazlų Rūdoje miesto šventės metu viską gali kultūros darbuotojai: ir koncertus organizuoti, ir prekybininkus sukviesti, ir „kiemeliams“ palapines pastatyti, ir jose vaišes surengti. Be to, viską reikia susivežti nuosavais automobiliais ir už savas lėšas. Turtuoliai, nors gauna elgetišką atlyginimą.
Kai valdžioje dvasios ubagai, kultūros darbuotojai iš tikrųjų jaučiasi labai turtingi. Nė vienam spektakliui nė cento negavome nei iš Vyriausybės, nei iš savivaldybės. Nors nuolat buvo deklaruojamas dėmesys regionams ir valstybės šimtmečio renginiams. Toks įspūdis, kad tų projektų niekas net neskaito, nes iš anksto būna nuspręsta, kam skirti pinigus. Dekoracijos ir įvairios priemonės – viskas skolinta, sunešta iš namų. Aktoriai kostiumus perka už savo asmenines lėšas, nors daugelio jų, kaip ir kultūros darbuotojų, atlyginimas nesiekia savivaldybės administracijos direktoriaus priedo prie atlyginimo…
Suprantu, kad valdžia išrinkta žmonių, todėl jaučiasi visagalė, tačiau nesuprantu, kas tokius dvasios vargšus išrinko. Kurie atėję į renginį gali apšnekinėti, kad renginio vedėjos bateliai per prasti, ar dar kas negerai. O kas nors klausė – ar ji turi už ką juos nusipirkti? Į daugelį renginių aukščiausi savivaldybės vadovai atvyksta tik tuomet, kai reikia sveikinimo kalbą sakyti, kiti nedomina, o tarybos narius ar administracijos darbuotojus renginiuose ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti, net ir valstybiniuose minėjimuose. O jeigu renginys vyksta viešoje vietoje, jam dar nesibaigus, savivaldybės vadovai sėda į mašinas ir išvažiuoja: „užsidėjom pliusiuką“.
Savivaldybė tikrai nėra labai skurdi, tačiau per eilę metų neatsirado norinčių savo krašto žmonėms pastatyti jų vertus kultūros rūmus. Prekybos centras geriau… O žmonėms galima vis pameluoti, pažadėti, ateis kiti rinkimai ir vėl žadėsim.
Tokių nustekentų, nutriušusių kultūros namų turbūt jau niekur nėra visoje Lietuvoje. Koncertų metu, stipriau užgrojus žemiems dažniams, baisu, kad lubos neįgriūtų. Lietui lyjant, salėje telkšo balos, o ką jau kalbėti apie per tiek metų išsėdėtas kėdes, ant kurių rėmų išsėdėti valandą laiko retas kuris besiryžta. Aplūžusi scena, į kurią gėda rimtesnį kolektyvą pasikviesti, visiškas apšvietimo nebuvimas, dėl ko ne tik grupės koncertuoti nenori, bet net ir mėgėjų teatro negalima pasikviesti į svečius, o normalesniam koncertui apšvietimas ir įgarsinimas kainuoja daugiau nei pats koncertas. Žmonės į renginius nenoriai renkasi, nes nenori niekas su paltais sėdėti ant nepatogių kėdžių.
Pernai įvyko pokyčių Kultūros taryboje, nuspręsta pinigus skirstyti regionuose, įsižiebė šiokia tokia kibirkštėlė būti pastebėtiems. Tačiau Kazlų Rūdoje į regiono kultūros tarybą nesugebėta paskirti žmogaus, nors kiek suprantančio kultūros procesus. Dvarponiai patys viską geriausiai išmano. Pas ką gali prašyti finansavimo, į ką kreiptis, jeigu savivaldybei atstovauja žmogus, kuris dirbdamas savivaldybės administracijoje nematė poreikio skirti lėšų ankstesniems renginiams? Nėra prasmės gaišti laiko rašant šūsnis popierių, teikti ir prašyti, nes nėra ne tik suprantančių, bet ir palaikančių. Įspūdis toks, lyg mes kažkokie priešai būtume.
Galime pastatyti ar nupirkti brangiausius namus savo vaikams, tačiau jeigu jie neturės kur iš tų namų išeiti, jeigu bus nesaugi aplinka, vargu, ar jie bus laimingi. Todėl prašau jūsų, nebalsuokite už dvasios skurdžius, kurie nesupranta kultūros reikalingumo, kurie per 18 savivaldybės metų sugebėjo tik partijas keisti, bet ne požiūrį į kultūrą.
Ir, patikėkit, neviltis ir skurdas nėra kūrybos pagalbininkai…
Virginija Samuolienė, Kazlų Rūdos kultūros centro renginių organizatorė, teatro „Žalvarnis“ režisierė
