Apie Šv. Velykas kalbiškai

Velykos yra kilnojamoji šventė, visada švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio.

Velykų pavadinimas baltarusių k. – „Velikij denj“, pažodžiui – „Didžioji diena“. Toks pavadinimas buvo ir senojoje slavų kalboje. Pirmuosiuose lietuvių raštuose daugiausia buvo vartota vienaskaitinė forma – Velyka. Velýkos yra 1-osios kirčiuotės žodis ir turi tvirtapradį pastoviai kirčiuotą antrą nuo galo skiemenį, taigi Velýkų, Velýkoms, Velýkas, Velýkomis… Švenčių pavadinimų pirmasis žodis visada rašomas didžiąja raide. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad sutrumpinimas šv. neįeina į šventės pavadinimą, todėl paprastai rašomas mažąja raide, pvz., šv. Velykos. Stilistiškai trumpinį šv. vartoti didžiąja raide galima, ypač religinio pobūdžio tekstuose. Tačiau tikrai ne klaida švenčių pavadinimus vartoti be minėtojo žodžio.

Velykinis ar Velykų kiaušinis? Abu pasakymai yra taisyklingi. Jei norima labiau pabrėžti, kad tam tikras daiktas ar veiksmas skirtas tik tai konkrečiai šventei – Velykoms, labiau tinka kilmininko forma, pvz.: Velykų kiaušinis, Velykų pyragas ir pan. Jei norima nusakyti daikto ar veiksmo rūšį, tinka būdvardis, pvz.: velykinis koncertas, velykinis kiaušinis, velykinis pyragas. Žodį velykinis rašome mažąja raide.

Labiausiai Velykų laukia vaikai, kadangi jiems dovanų atneša Velykų bobutė. Kitaip ji dar vadinama Velyke. Dažnam kyla klausimas, ar žodį bobutė galima vartoti? Taip, šis žodis yra vartotinas. VLKK Žodyno pakomisė, 2013 m. svarstydama „Kalbos patarimų“ knygą, atsižvelgė į tradiciją šeimos narių pavadinimus (bobutė ar močiutė) pasirinkti pagal regionus ir nutarė bobutę vertinti kaip vartotiną žodį ir jo į skolinių knygą neįtraukti.

Kai kur buvo tikima, kad margučius nešioja ne Velykė, o Velykų zuikis. Frazeologizmo Velykų zuikis pamatas – pasakojimas apie senutę Velykę. Ji gyvena pamiškėje ir kartu su zuikučiais margina kiaušinius, po to juos sudeda į zuikių pakinkytą vaškinį ar cukrinį vežimaitį ir veža vaikams.

Tik nesupainiokime Velykų bobutės su Velykų boba. Velykų boba – vienas tradiciškiausių pyragų, kepamų Lietuvoje šiai šventei. Nevadinkime šio pyrago babka. Tai nevartotina svetimybė. Vietoj jo vartotini žodžiai: 1. (Velykų) boba (pyragas); 2. plokštainis (žr. Kalbos patarimai. Kn. 4: Leksika: 1. Skolinių vartojimas, Vilnius, 2013, p. 16).

Svarbiausias Velykų atributas yra kiaušinis. Jis laikytas gyvybinės galios, sveikatos ir atgimstančios gamtos simboliu. Lietuvių ir kitos pasaulio tautos žino sakmes apie anties ar kito vandens paukščio padėtą kiaušinį, iš kurio atsiradęs pasaulis.

O kokios Velykos be Velykų eglutės (medelio). Prie tiesios šakos pririškime eglės šakelių, padarykime eglutės formos medelį, papuoškime jį pavasarį išsprogusiais žilvičio kačiukais, įvairių formų sausainukais, popieriniais paukščiukais, gėlytėmis. Medelyje padarykime lizdelių, į juos įstatykime po 3–5 kiaušinius. Tikėta, kad Velykų eglutės (medelio) kiaušiniai atneša laimę.

Šventei dažysime, marginsime, bet ne maliavosime kiaušinius. Žodis maliavoti – senoji svetimybė, dabar vartotini žodžiai: 1. tepti, teplioti; 2. piešti, tapyti; 3. dažyti (žr. kn. „Kalbos patarimai. 4: Leksika: 1. Skolinių vartojimas“, Vilnius, 2013, p. 84). O prie šventinio stalo spręsime, kuriuo galu, smaigaliu ar drūtgaliu (vns. vard. drūtgalỹs (3 a kirčiuotė), kiaušinį mušti, kad išsirinktas margutis liktų nesuskilęs.

Tad gražių švenčių…

Rimutė Grušienė, Šakių savivaldybės kalbos tvarkytoja

Parengta pagal Konsultacijų banko rekomendacijas