Neįgaliųjų įdarbinimo klausimu Lietuvos verslininkai pasidalinę į dvi stovyklas. Nors 43 proc. apklausoje dalyvavusių verslininkų teigia, kad negalia nėra kliūtis priimant į darbą darbuotojus, dar antra tiek abejoja, kad tokį variantą rinktųsi bei svarstytų.
Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) narių apklausos duomenys rodo, kad 14 proc. apklaustų šalies įmonių vadovų nesvarstytų negalią turinčio žmogaus įdarbinimo. Tuo tarpu 29 proc. tvirtina, jog sunku pasakyti, ar juos apskritai sudomintų tokia galimybė.
„Apklausos rezultatai rodo, kad verslininkai savo galimybes įdarbinti neįgaliuosius vertina pragmatiškai. Į akis krenta tai, kad kaip svarbiausią kriterijų renkantis darbuotoją su negalia apklausti verslininkai išskiria jo kvalifikaciją ir turimas kompetencijas – tai svarbu net 72 proc. įmonių. Tačiau čia pat kas antrasverslininkas įvardina, kad atsižvelgtų ir į negalios nulemtus darbo apribojimus bei nedarbingumo lygį, taip pat į tai, kiek lėšų reikėtų darbo aplinkos pritaikymui“,– sako LVK prezidentas Valdas Sutkus.
Pasak jo, Lietuvoje yra gerųjų pavyzdžių, kuomet darbdaviai į kolektyvą visavertiškai įtraukia neįgaliuosius, tačiau svarbus socialinis jų buvimo darbo rinkoje aspektas yra glaudžiai susijęs su investicijomis į darbo vietą bei tinkamu darbo procesų organizavimu.Vien kalbant apie judėjimo negalią turinčius žmones, kas antra apklausoje dalyvavusi įmonėpripažino tiesiog neturinti jiems pritaikytosinfrastruktūros.
„Kartais pasigirsta leitmotyvas, neva neįgaliųjų įdarbinimas yra geras verslas ir pelnymasis iš pačių neįgaliųjų. Tačiau tik trečdalis verslininkų yra girdėję apie taikomas subsidijas bei paramą tokių darbo vietų įkūrimui ir išlaikymui.Realybė yra tokia, kad net ir socialinėse įmonėse, kuriose neįgaliųjų įdarbinimas finansuojamas kryptingai, valstybės pagalba dirbančiam neįgaliojo darbo užmokesčiui per mėnesį vidutiniškaisiekia vos 189 eurus. Tuo tarpu net 23 proc. apklaustų verslininkų mano, kad jie svarstytų neįgaliojo įdarbinimą, jei valstybės subsidija sudarytų bent 300-400 eurų.Įvertinus, kad kas antra įmonė negalėtų įdarbinti žmogaus, sėdinčio vežimėlyje, galima manyti, kad verslas atsakingai ir realistiškai vertina sąlygas, kurių tiesiog nėra gamybos bei poilsio patalpose“, – tvirtina V. Sutkus.
Apklausa patvirtino ir tai, kad sudėtingiausia įsidarbinti turintiems sunkiausias negalias bei mažiausią darbingumo laipsnį.
„Didžiausią nedarbingumo laipsnį turintys asmenys į darbo rinką įsilieja itin sunkiai. Tai susiję ne tik su verslo nuostatomis, bet ir su faktu, kad šie žmonės gali dirbti tik specifinį darbą, turi daug darbinės veiklos apribojimų ir sąlygų poilsiui, darbo laikui, atostogoms, sveikatos patikrinimams ir pan. Jei jie visgi apsisprendžia integruotis į darbo rinką, dažnu atveju renkasi socialines įmones, kuriose integracija ir adaptacija yra paprastesnė. Kalbos apie atvirą ir laisvą darbo rinką, kurioje neįgalieji esą gali konkuruoti, nes gauna valstybės paramą, iš tiesų kartais labiau primena pasišaipymą ir visišką nejautrumą“, – įsitikinęs LVK prezidentas.
Jo teigimu,Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos planuojamos privalomos neįgaliųjų įdarbinimo kvotos šios problemos taip pat neišspręs.
„Kvotų sistema veikia keliose šalyse, bet pavyzdžių kai verslas, užuot įdarbinęs reikiamą skaičių neįgaliųjų, pasirenka mokėti baudas taip pat netrūksta. Iš esmės reiktų kalbėti ne apie tai, ką verslas privalo padaryti, bet apie tai, kaip sukurti visapusiškai subalansuotą bei konkretiems atvejams pritaikytą neįgaliųjų įdarbinimo sistemą, nes pasiūlymas arba eiti į atvirą darbo rinką, arba įvesti kvotas nėra subalansuotas vienos iš pusių atžvilgiu“, – įsitikinęs LVK prezidentas.
Kompleksinių priemonių taikymas, parama socialinėms įmonėms, didesnis ir tikslinis dėmesys norintiems persikvalifikuoti arba įgyti profesiją neįgaliesiems padėtų pakeisti vyraujančias verslo nuostatas.
LVK savo narių apklausą, kurioje dalyvavo vadovaujamas pareigas užimantys įmonių darbuotojai, atliko 2018 m. kovo mėnesį.
Lietuvos verslo konfederacijos
prezidentas Valdas Sutkus
