Leidžiant laiką gamtoje, ypač prie vandens telkinių ar drėgnų pievų, pelkėtų miškų, galime susidurti ne tik su uodais, bet ir su liaudiškai vadinamais „bimbalais“. Pastarieji vabzdžiai pasižymi ne tik agresyvesniu elgesiu, bet ir gerokai skaudesniais įkandimais.
Vaistinių tinklo „Camelia“ vaistininkė Kristina Kurtinaitytė-Jančiukienė įvardija, kadangi drabužiais apdengtas kūnas ne visada gali padėti apsisaugoti nuo šių kraujasiurbių įkandimų, būtina žinoti, kaip sumažinti to riziką ir mokėti pasirūpinti įkąsta vieta.
Vaistininkė paaiškina, kad „bimbalų“ arba „žabalių“ pavadinimais daugelio atpažįstamos sparvos Lietuvoje sutinkamos gana dažnai. Įprastai jos būriuojasi prie atokesnių sodybų, ypač jei jose yra vandens telkinys, taip pat atvirose pievose, miškuose, gyvulių ganyklose, šalia upių ar ežerų. Nors šios musės įprastai gelia arkliams, karvėms ir kitiems tamsaus kailio, didesniems gyvuliams, žmonės taip pat neretai skundžiasi skausmingais įkandimais ir po jų pasireiškiančiomis alerginėmis reakcijomis.
Įgėlimas – daug rimtesnis nei uodo
Sparvos gali atkakliai persekioti nusižiūrėtą auką ir aplink ją zuiti net keletą minučių, o kadangi, atvirkščiai nei uodai, jos skraido tyliai, gali tapti sunkiau apsiginti. Be to, dėl didesnio geliamojo straubliuko, šie vabzdžiai gali siurbti kraują net ir per drabužius.
„Įkandimas dažniausiai būna staigus ir gerokai skaudesnis, nei uodo. Kuo ilgiau sparva minta krauju, tuo didesnės alerginės reakcijos galime tikėtis. Įkąsta vieta nemenkai ištinsta, parausta, labiau skauda, nei niežti. Raudonis ir tinimas gali plėstis net keletą centimetrų aplink įkandimą. Kai kuriems žmonėms taip pat gali pasireikšti silpnumas, atsirasti mėlynė. Simptomai įprastai praeina per keletą valandų, tačiau gali tęstis ir keletą dienų“, – sako K. Kurtinaitytė-Jančiukienė.
Ji pastebi, kad įkandus „bimbalui“ pacientai jaučia didesnį diskomfortą, nei įgėlus uodui, todėl gali tekti imtis papildomų priemonių patinimui, skausmui ir niežuliui malšinti. Anot vaistininkės, visų pirma įkąstą vietą reikėtų dezinfekuoti, vėliau galima uždėti vėsų kompresą arba naudoti įvairius tepalus, pieštukus su augaliniais ekstraktais ar amoniaku.
„Vis dėlto, jei alerginė reakcija stipresnė, o patinimas plečiasi, vertėtų šalia savęs turėti priemonių su dimetindeano meleatu, difenhidramino hidrochloridu ar hidrokortizonu. Jei įkandimų daugiau, o niežėjimas ir patinimas per valandą nesumažėja, gali padėti ir geriamieji antihistamininiai vaistai su bilastino, loratadino ar cetirizino dihidrochlorido veikliosiomis medžiagomis“, – paaiškina K. Kurtinaitytė-Jančiukienė.
Viena taisyklė gali padėti išvengti komplikacijų
Pasak „Camelia“ vaistininkės, įgėlus sparvai labai svarbu nedraskyti ir nekasyti pažeistos vietos, ypač jei vis dar esate gamtoje ir neturite prieigos prie dezinfekcinių priemonių. Atsiradus mikroįdrėskimams, į juos gali patekti bakterijų, tokių kaip, stafilokokas ar streptokokas, tad padidėja ne tik absceso susidarymo, bet ir infekcijos patekimo į kraują rizika.
„Net ir į mažiausią žaizdą patekus bakterijoms, organizmas bando jomis atsikratyti pritraukdamas daugiau baltųjų kraujo kūnelių ir pažeistoje vietoje sudarydamas apsauginę plėvelę, neleidžiančią mikrobams plisti. Vykstant šiems apsauginiams procesams, susidaro pūliai. Tačiau gelsvas, rusvas ar balkšvas skystis nėra vien nešvarumai – tai žuvusios bakterijos ir imuninės ląstelės, uždegiminis skystis bei žuvusių audinių dalys“, – vardija K. Kurtinaitytė-Jančiukienė.
Ji paaiškina, kad susidarius abscesui, nebūtinai matysis pūlinio galvutė, tačiau dažniausiai patinimas plečiasi ir kietėja, pažeista vieta, o kartais, net ir visa galūnė, tampa labai jautri ir skausminga, karšta priliesti. Pacientui gali atsirasti ir infekcijos simptomai: šaltkrėtis, temperatūra, raumenų skausmai. Tokiu atveju būtina kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigą – gydytojai gali skirti papildomų tyrimų, antibiotikų ar netgi vizitą pas chirurgą.
„Jei jaučiami simptomai ignoruojami, pūliai gali toliau kauptis ir spausti aplinkinius audinius, kol trūksta apsauginė plėvelė ir visi nešvarumai išsilieja į kraują. Tokiu atveju komplikacijų rizika – daug rimtesnė, mat gali išsivystyti ir sepsis“, – pabrėžia vaistininkė.
Svarbu ir tinkamas pasirengimas
Tam, kad išvengtume nemalonių ir gąsdinančių rizikų, vaistininkė rekomenduoja į gamtą visada vykti pasiruošus atitinkamą vaistinėlę. Joje turėtų būti antiseptiniai tirpalai arba dezinfekcinės priemonės, pleistrai ir sterilūs tvarsčiai, vėsinantys kompresai, priemonės nuo erkių, uodų, sparvų ir mašalų, taip pat tepalai ar pieštukai, kuriuos reikėtų naudoti po įkandimų.
„Įprasti repelentai gali dalinai apsaugoti ir nuo minėtų sparvų, tačiau ne visada. Jei vykstate į vietą, kurioje, tikėtina, bus įvairių vabzdžių, verčiau rinktis priemones su DEET veikliąja medžiaga, galbūt kartu su savimi turėti ir specialius elektrinius, dujinius ar ultragarsinius prietaisus. Kadangi sparvas traukia tamsios spalvos, gamtoje vertėtų rinktis šviesios spalvos, tankaus audinio drabužius. Jei įmanoma, geriausia juos vilkėti net keliais sluoksniais, kad sparvos straubliukas kuo sunkiau prasiskverbtų pro medžiagą“, – pataria vaistininkė K. Kurtinaitytė-Jančiukienė.
