Jau nuo praėjusių metų rudens neįgalūs gyventojai bei naujagimių mamos, besilankančios Marijampolės pirminės sveikatos priežiūros centre piktinasi, kad šios įstaigos valdžia uždarė seną pandusą, esantį iš vidinės pastato pusės.
Neįgaliesiems „ratukininkams“, mamoms su naujagimiais vežimėliuose, ar šiaip sunkiai vaikštantiems žmonėms sunkiau patekti į polikliniką. Pasak jų, prie pagrindinio įėjimo į PSPC rudenį atsiradęs naujas pandusas yra visiškai nesaugus. Jis siauras, status, be turėklų, o žiemą dažnai būnantis slidus, taigi neatitinkantis tokiems įrenginiams keliamų reikalavimų.
Kad naujai įrengtas pandusas yra laikinas statinys matosi atidžiau jį apžiūrėjus. Todėl neskubėjome viešai kelti šios problemėlės, tikėdamiesi, jog viskas netrukus bus sutvarkyta. Tačiau laikas bėgo, o padėtis nesikeitė…
Kalbinta Marijampolės pirminės sveikatos priežiūros centro direktorė Dženeta Sabašinskienė pripažino, kad tokia problema tikrai egzistuoja ir ji atsirado rudenį vėl paaštrėjus su COVOD – 19 pandemija siejamai situacijai. Siekiant lengviau suvaldyti galimai padidėsiantį pacientų srautą buvo priimti tam tikri sprendimai. Šiuo tikslu laikinai buvo uždarytas įėjimas į pastatą iš „kiemo“ pusės, o prie pagrindinio įėjimo į PSPC iš P. Kriaučiūno gatvės pusės pastatytas, pasiskolintas iš kitos įstaigos laikinas pandusas. Beje, senuoju pandusu poliklinikos lankytojams bus leista naudotis tik atslūgus pandemijos bangai.
Dženeta Sabašinskienė akcentavo, jog naujas, laikinas ir saugumo reikalavimų neatitinkąs pandusas buvo įrengtas skubotai stengiantis rasti išeitį iš labai greitai galinčios grėsminga tapti padėties. Marijampolės pirminio sveikatos priežiūros centro vadovė, taip pat minėjo, kad ketinanti kreiptis į savivaldybės vadovus dėl lėšų skyrimo standartus atitinkančiam įvažiavimui įrengti prie pagrindinio įėjimo į pastatą. Taigi problema turėtų išsispręsti.
Dar viena, atrodytų menka, tačiau sunkumų neįgaliems žmonėms kelianti problemėlė atsirado prie Pirminės sveikatos priežiūros centro įrengto panduso vedančio į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos, Marijampolės teritorinį skyrių. Jau kelinti metai šaligatvio trinkelės smenga gilyn į žemę, taip gilėja įdauba, kuri jau tapo kliūtimi neįgaliojo vežimėlyje sėdintiems žmonėms norintiems be pašalinių pagalbos užvažiuoti ant panduso ir taip patekti į minėtos tarnybos kabinetus. „Deformuoto“ šaligatvio dalies remontas tikriausiai nekainuotų brangiai, bet pandusu besinaudojančių gyventojų gyvenimas palengvėtų.
Be abejonės malonu matyti kaip gražiai, skoningai, funkcionaliai sutvarkomos Marijampolės miesto ir savivaldybės teritorijoje esančios viešosios erdvės, gatvės, šaligatviai, tuo džiaugiasi savivaldybės gyventojai negailėdami komplimentų valdžiai skiriančiai šiam reikalui milijoninės lėšas. Pastebi grožį ir net truputį pavydi mūsų svečiai iš kitų Lietuvos regionų, maloniai nustemba pamatę sukurtą grožį atvykstantys užsieniečiai, tačiau kaip liudija patirtis būtina išmokti jau sukurtą patogią bei maloniai akį glostančią aplinką deramai ir savalaikiai prižiūrėti, laiku paremontuoti, neapleisti jos. Juk taip kur kas pigiau nei apleidus vėl viską tvarkyti iš naujo.
Darbų rangovus derėtų rinktis reikliau, kad eilinį kartą „nelipti“ ant to paties grėblio. Marijampolės savivaldybės Tarybos posėdžiuose dažnai kyla aistringos diskusijos dėl biudžeto lėšų skirstymo reikalų net tuomet, kai kalbama apie palyginus nedideles sumas, siekiančias tik kelias dešimtis tūkstančių eurų. Tuo tarpu miesto tvarkymo darbai kainuoja kur kas brangiau. Statybininkams sumokamos sumos šešiaženklės ar dar didesnės, todėl darbų atlikimo konkursus laiminčios įmonės patikėtus joms darbus privalo padaryti kokybiškai ir tai turėtų būti griežtai kontroliuojama. Deja, praktikoje pasitaiko, jog statybininkų darbo brokas rėžia akį taip gadindamas miesto įvaizdį.
Antai daugelį marijampoliečių stebina Bažnyčios gatvėje išklotoje trinkelėmis, jau senokai atsiradusios provėžos. Taip pat apgailėtinai atrodo pačios trinkelės nuskilinėjusiais kampais bei didėjantys plyšiai tarp jų. Tuo tarpu tokiomis pačiomis trinkelėmis grįstų Petro Armino ir Petro Kriaučiūno gatvių vaizdas visiškai kitoks. Viskas tvarkinga, nelūžinėja, neskilinėja, nėra ir provėžų…
Tad kas kaltas, kad nuo nepigiai miesto biudžetui kainavusio Bažnyčios gatvės remonto darbų praėjus vos keliems metams, gatvės grindinys vėl „šaukiasi“ pagalbos ir vėl iš biudžeto teks skirti apvalias sumas broko taisymui. O juk visose minėtose gatvėse statybininkai naudojo tas pačias medžiagas ir trinkeles. Tad akivaizdu, kad lemiamą vaidmenį vaidina rangovo sąžiningumas ir darbuotojų profesionalumas. Ne vien kaina, bet ir gera rangovo reputacija turėtų suvaidinti lemtingą vaidmenį laimint darbų atlikimo konkursą.
Galerijoje – autoriaus ir skaitytojų nuotraukos
Vytautas Karsokas
