Kalbėdama su KOSTU JANKAUSKU apie jo sprendimą kandidatuoti į Marijampolės savivaldybės merus, išgirdau įdomių dalykų. Kad ir apie bendruomeniškumą, kuris puikiai matomas gamtoje. „Jei įdėmiau stebėtume gamtą, kaip elgiasi paukščiai, gyvūnai, skruzdės ar bitės, daug ką turėtume ir daug ko visai nereikėtų. Pavyzdžiui, tikrai nereikėtų globos namų – nei seneliams, nei vaikams. Nereikėtų darbo biržos, gal ir Mokesčių inspekcijos“,- samprotauja K. Jankauskas.
Gyvenime daug pasiekėte, kodėl dabar, kai galite ramiai „ganyti“ savo bites (bitininkystė yra senas K. Jankausko pomėgis – red. pastaba), Jums prireikė didelių atsakomybių „už viską“ ir nesibaigiančių valdiškų rūpesčių?
Atsakomybės niekada nevengiau. Į vadovus staiga neįšokau – dirbau statybos organizacijose meistru, darbų vykdytoju, vyriausiuoju inžinieriumi, Respublikinio statybos susivienijimo Gamybos valdybos viršininku, Marijampolės statybinių konstrukcijų gamyklos direktoriumi, koncerne ALGA viceprezidentu, generaliniu direktoriumi, Marijampolės apskrities viršininku. Įvairaus pobūdžio ūkiškos problemos ir jų sprendimas – man kasdienybė. Esu įsitikinęs – jei kiekvienas viską padarytume taip, kaip reikia, gyventume visai kitaip. Būtų kur kas mažiau nepasitenkinimo tuo, kas „ant akių“ ar po kojomis.
Po kojomis?
Pasakiau iš dabartinės savo patirties, mat vadovauju UAB „Marijampolės švara“. Turbūt pyktume, jei gatvėje mėtytųsi šiukšlės, jei jos būtų laiku neišvežamos iš konteinerių, o sveikatos specialistai grasintų (kaip Vilniuje) baisiomis ligomis ar žiurkėmis prie konteinerių. Arba paprastas dalykas, kurio daugelis galbūt net nepastebėjo per Kultūros sostinės atidarymą. Visą naktį prieš tai ir dieną iš dangaus krito šlapdriba, aikštė buvo padengta storu šlapio sniego sluoksniu. Tačiau mūsų darbuotojai iki renginio pradžios aikštę taip nuvalė (nenaudodami druskos), kad moterys avėdamos batelius galėjo vaikščioti. Tik mes žinome, kiek dirbome, kad žmonės ir batų nesugadintų, ir nuotaikos. Štai iš tokių „smulkmenų“ susideda vadovo darbo diena, savaitė ar metai. Esu sukaupęs daug patirties – tiek gyvenimo, tiek ūkinės ir vadybinės. Atėjo laikas ja dalintis.
Paskaičius kai kurių politikų tekstus socialiniuose tinkluose, apima baimė – jie bando perimti policijos darbą ir deklaruoja, kad akylai stebės, kas kokioje „kontoroje“ darosi. Kokia Jūsų nuomonė apie tokią kontrolę?
Kažkodėl šiandien „madinga“ gaudyti ir gąsdinti. Dažniausiai tai daro tie, kuriems visai nederėtų. Jėgos nukreipiamos ne savo darbui, o „nusileidžiama žemyn“ ir bandoma parodyti, kad dirbama. Esu įsitikinęs – būtina reikalauti atsakomybės iš atsakingų pareigūnų. Jei tai savivaldybės įmonė – už ją ir atsako steigėjas (savivaldybės taryba ir administracija), jei kita kokia įmonė – tai ir „laužkime“ savininką (ministeriją ar kitą „organą“), blogai valdantį savo pavaldinį. Bet to nedaroma, nes nepopuliaru: „O jei niekas nepamatys, kaip aš, tūlas daug galintis ten, viršuje, viską išsprendžiau“. Geriau ten, žemai, visiems matant purtyti kokį direktoriuką. Tinka kalambūras apie žuvies valymą – genda nuo galvos, bet valoma nuo kur papuola.
Manau, kad taip bandoma išplaukti į politikos aukštumas „ant lervos uodegos“ – prisimenant šiandienos „Sūduvos vandenų“ problemą. Problemų mieste kyla dėl to, kad trūksta ūkiško vadovo, kuris viską vertintų sistemiškai, suvoktų kas, kaip ir kodėl vyksta sudėtingame miesto ūkio mechanizme. Vargas organizacijai, kurios vadovas nemato, kas bus rytoj, po metų, po dešimtmečio ar po pusės amžiaus. Strateginis mąstymas vadovui yra bruožas Nr. 1.
Sukaupėte daug patirties įvairiuose sektoriuose, vadovavote ekonomikos ir infrastruktūros padaliniui Marijampolės kolegijoje. Ko iš viso to pasimokėte, ką perteikėte savo darbuotojams?
Gera tema, kai bus laiko, rašysiu apie tai knygą. Kalbant trumpai – vieni kitus turi girdėti ir suprasti, žinoti, koks yra tikslas, kokie uždaviniai ir kokiomis priemonėmis jų sieksime. Svarbiausia – rezultatas, o ne procesas. Darbe neturi būti asmeniškumų, jokių patinka-nepatinka. Vadovaudamas įmonėms, įstaigoms mokiausi šių dalykų. Šiuolaikinė vadyba yra kitokia nei prieš keletą dešimtmečių. Esu vadybos sistemų sertifikuotas auditorius (atitinkamas registras tvarkomas Prancūzijoje). Sertifikatu patvirtinta mano kaip tarptautinę kvalifikaciją.
Dabar daugelį vadovų postų užima (arba į juos pretenduoja) labai jauni žmonės. Jūsų apsisprendimas dalyvauti savivaldos rinkimuose rodo, kad nebijote iššūkių?
Laikas, kai reikėjo bijoti, jau praėjo – nieko nebebijau. Daugelis žinome posakius – „Jaunystė yra viltis, bet nebūtinai kokybė“ arba „Teorija be praktikos – sausa šaka“. Vadovavau kolektyvams, kuriuose dirbo šimtai darbuotojų. Visada siekiau, kad šalia patyrusių būtų ir jaunų. Tai pasiteisina – jie pasisemia patirties, subręsta ir vėliau tampa gerais vadovais. Nemažai Marijampolės įmonių vadovų yra mano „mokiniai“, sėkmingai vystantys savo verslą ar užimantys vadovaujančias pareigas. Vėlgi prisiminsiu patarlę: „Kai dirba vien seni – tragedija, kai dirba vien jauni – komedija“.
Konkurencinės kovos visiškai nebijau. Kai dirbau Marijampolės apskrities viršininku, skaičiau Platono „Valstybę“ ir supratau esąs per jaunas. Šis filosofas rašo, kad, siekdami tapti valdytojais, piliečiai turėtų būti visapusiškai lavinami 50 metų: iki 20-ies metų būtų mokomi muzikos, poezijos, gramatikos, mokslo pagrindų, daug sportuotų. Nuo 20 iki 30 metų jie turėtų išeiti aukštojo mokslo programą. Toliau – 5 metai filosofinės dialektikos studijų, po to – 15-os metų praktikos veikla valstybės tarnyboje ir jau po 50-ies – rimtas valdytojas. manau, kad pagaliau sulaukiau valdytojo amžiaus!
Jei paklaustume žmonių, kokiu balsu dainavo Virgilijus Noreika, vieni atsakytų – „gražiu“, kiti – „tenoru“. Taigi – panašus klausimas: koks Jūs būsite meras?
Dainuojantis,- juokiasi pašnekovas.- O jei rimtai, esu įsitikinęs, kad meras privalo turėti ne tik ūkio, verslo, valstybės tarnybos, bet ir pakankamai gyvenimo patirties, išmanyti psichologijos niuansus, nesivadovauti emocijomis, netranko kumščiu ar durimis. Turi būti motyvuojantis, nes įvertintas specialistas norės dirbti dar geriau nei iki tol. Tik tokiais būdais galima padaryti labai daug ir labai gerai.
Myliu Marijampolę, todėl noriu jai skirti savo patirtį, žinias, noriu, kad žmonės did-iuotųsi gyvendami ir dirbdami čia. Mūsų miestas turi perspektyvą, bet, kad ją pamatytum, reikia suvokti visumą, ją valdyti, o ne demonstruoti kovą su bestuburiais vandentiekyje. Reikia (ir tai svarbiausia), kad pasroviui plaukiančių bestuburių nebūtų vadovų postuose.
Klausinėjo Agnė Čižinauskaitė
