Praėjo didysis Didžiojo Poeto jubiliejus, prasidėjo tretieji pojubiliejiniai metai. Darbų, idėjų, siekių atoslūgis? Tai kad ne. Visi, kam brangi Mažoji Lietuva, Prūsija, jos praeitis, nūdiena ir ateitis, darbuojasi. Mokslininkai, tyrėjai, rašytojai, kraštotyrininkai ir visuomenininkai kantriai ir nuosekliai dirba šio krašto istorijos, kultūros srityje.
Pvz., Lietuva nuo praėjusių metų lapkričio mėnesio sutiko ir toliau švenčia akademiko profesoriaus Domo Kauno knygos „Kristijono Donelaičio atminties paveldas“sutiktuves. Tai neįvertinamai reikšmingas darbas – studija, analizuojanti K.Donelaičio publikuotąjį ir nepublikuotąjį (memorialinį) paveldą.
Kalbėdama apie tokį reikšmingą darbą noriu priminti, kad reikalingi visi darbai darbeliai donelaitiados srityje, nes, kaip byloja liaudies išmintis, ir mažas akmenėlis kartais didelį vežimą išverčia, o jeigu tų akmenėlių gausybė, tai ir kalnas sukraunamas. Tokius mažus akmenėlius šiame meilės ir atminties statinyje krauna ir mūsų Marijampolės Kristijono Donelaičio draugija.
Jos atstovai vėl aplankė Donelaičio kelyje (jeigu turime daug reikšmingų kelių: šv. Jokūbo, Gintaro, Šilko ir kt., galime turėti ir Donelaičio kelią – nuo Stalupėnų iki Karaliaučiaus – įdomų ir reikalingą ne tik lietuviams) esančias dvi svarbias vietas: Stalupėnų (Nesterovo) K.Donelaičio biblioteką ir Įsručio (Černiachosko) pedagoginį institutą.
Įvyko du svarbūs susitikimai ir pokalbiai apie būsimus ateities renginius Marijampolėje, į kur maloniai sutiko atvykti ir aktyviai dalyvauti minėtų miestų atstovai. K.Donelaičio bibliotekoje su jos vedėja p. Angelina Aleksiejevna Čeriomkina ir Stalupėnų kultūros skyriaus vedėja p. Irina Opriško aptarėme jų galimybes dalyvauti Skaitymuose prie K.Donelaičio paminklo Marijampolėje; svarbus buvo ir vizų klausimas, jų gavimo galimybės ir keliai.
P. Irina vėl paprašė tarpininkauti kokiam nors kolektyvui iš Marijampolės dalyvauti jų miesto šventėje. Nors tai nėra susigiminiavęs su Marijampole miestas, bet tas pats mus jungiantis Donelaičio kelias, padeda bendrauti. Prieš porą metų padėjome šokių kolektyvui Jotvingis pristatyti mūsų miestą, o asmeniškai aš išgyvenau nenusakomą jausmą, kai mes visi parimome prie Poeto kapo Jo kriptoje; juk daugelis iš dalyvių pirmą kartą čia buvojo. Todėl ir šį kartą abi nudžiugome radę gana įdomų sprendimą – kas vyks iš Marijampolės į Stalupėnus rugsėjo mėnesį.
Įsrutyje mūsų jau laukė Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities Lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkas Aleksas Bartninkas, naujai paskirta Pedagoginio instituto direktorė Tatjana Markovna Gozman, jos pavaduotoja ryšiams su užsieniu Tamara Vladimirovna Koroliova, lietuvių kalbos mokytoja Tatjana Vitaljevna Rodenko.
Svarbus buvo pirmas pažintinis pokalbis su naująja direktore, kuri pasirodė nuoširdi, dalykiška ir paprasta, norinti bendrauti ne tik su Draugija, bet ir su Marijampolės kolegijos bendruomene. Šis kvietimas kelis kartus nuskambėjo mūsų pokalbio metu.
Instituto vadovės pritarė mūsų pasiūlymui ir sutiko, kad grupė instituto atstovų dalyvautų pavasariniuose Donelaičio Skaitymuose Marijampolėje. Labai apsidžiaugėme, kad šiame renginyje ir marijampoliečiai turės galimybę susipažinti su p. Alekso projektiniais darbais, o jų yra vis po kasmetinių vasaros stovyklų Lietuvoje dalyvaujant moksleiviams ir mokytojams iš anapus. Mus, žinoma, labai sudomino šokio spektaklis Šokame Donelaitį ir tikimės filmo pristatymo Skaitymų metu.
Kalbėjome ne tik apie Skaitymus, kuriuose lauksime jų studentų, bet ir apie bendras talkas Lazdynėliuose balandžio mėnesį.
Mūsų ištikimųjų grupelė – Juozas Abromavičius, Kazys Balickas, Svajūnas Gutauskas, Šarūnas Sėjūnas (naujieji nariai, Marijampolės kolegijos studentai) ir aš – vėlų vakarą eilinį kartą kirsdami sieną svarstėme, kodėl mes tai darome ir kokia ypatinga šio krašto trauka, kad grįžtame vėl ir vėl į ten, kur, vieną kartą nuvykęs, pamiršti Jo jau negali.
Ir nesvarbu tautybės bei rasės – kaip šiomis dienomis pasakė mano buvusi dėstytoja Irena Veisaitė per knygos apie ją pristatymą, kad ji niekaip nesupranti tų, kurie vokiečius identifikuoja kaip nacius, o rusus prilygina bolševikams. Pasak jos, kiekvienam pirmiausia reikia išmokti atskirti žmogiškumą. Gal ir mes taip mokomės atskirti žmogiškumą? Stengdamiesi bendrauti su lietuviškumo salelėmis Prūsų Lietuvoje.
Pabaigti mūsų kelionės pristatymą norėčiau kompoziciškai įrėmindama,- sugrįždama vėl prie K. Donelaičio ir knygos apie Jį. Tuo pačiu informuoti apie būsimą renginį Marijampolėje – Domo Kauno, vieno žymiausių šių dienų Lietuvos knygotyrininkų, Mažosios Lietuvos raštijos ir knygos tyrėjo bei jo studijos „Kristijono Donelaičio atminties paveldas“ sutiktuves Sūduvos žemėje kovo mėn. 9 d.
P.S. Informacija apie sutiktuves bus pateikta vėliau. Nuotraukose užfiksuotos susitikimų akimirkos.
Vida Mickuvienė, Marijampolės
Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkė
Nuotraukos Svajūno Gutausko
