Druskininkuose rugpjūčio 11 d. buvo surengtas penktasis sūrių festivalis, kuriame savos gamybos sūrius pristatė Lietuvos bei kaimyninių šalių ūkininkai. Sūrininkų mugėje buvo galima pamatyti ir paskanauti pačių įvairiausių sūrių, pagamintų iš , karvių, ožkų, avių pieno, sužinoti, kaip šie sūriai daromi, o patikusius įsigyti. Čia vyko ir profesionali sūrių degustacija bei konkursas. Sūrių žinovų ir gurmanų komisija, kurioje dalyvavo Prancūzijos, Italijos, Lenkijos bei Lietuvos atstovai, išrinko geriausius festivalio sūrius. Daugiausia pagyrų susižėrė lietuviški ožkų pieno sūriai, o nugalėtoju pripažintas Švenčionių r. Laužėnų kaimo sūrinės pagamintas sūris „Ožka pataluose“.
Festivalyje aptartas ir smulkiųjų pieno ūkių likimas
Druskininkų centras savaitgalį pakvipo sūriais. Buvo neįmanoma atsispirti pagundai pasmalsauti, paragauti, lauktuvėms įsigyti puikių ūkininkų pagamintų sūrių. Stebino didžiulė jų įvairovė ir įmantriausi skoniai. Sūrininkai smalsuoliams kantriai aiškino iš ko ir kaip jų sūriai pagaminti, kiek brandinti, kuo pagardinti.
Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociacijos (LJGGA) iniciatyva į jubiliejinį sūrių festivalį vyko Marijampolės, Šilutės, Raseinių, Rietavo, Tauragės, Prienų ūkininkai, žemės ūkio skyrių, konsultavimo tarnybų, gyvulių produktyvumo kontrolės specialistai, ūkininkų sąjungos atstovai. Pasak LJGGA vadovo Virgilijaus Urbonavičiaus, ūkininkams, turintiems nedidelius pieno ūkius, vis sudėtingiau tampa konkuruoti su didžiaisiais pieno gamintojais, tad jiems tenka ieškoti išlikimo galimybių, naujų perspektyvų. Viena tokių – savos gamybos produktai, kurie turi nemažą vartotojų paklausą. „Pamatę ir sužinoję apie tai, kaip kiti smulkiųjų ūkių savininkai versliai vysto savo veiklą, gal būt kai kas taip pat atras idėjų, kurias galės pritaikyti savuose ūkiuose“, – vylėsi išvykos organizatorius. Sūrių festivalyje LJGGA vadovas taip pat turėjo tikslą susitikti ir apie smulkių pieno ūkių bei LJGGA likimą neoficialioje aplinkoje pasikalbėti su naujuoju žemės ūkio ministru Giedriumi Surpliu. Ir tai pavyko.
Ministras, paklaustas apie smulkiųjų pieno ūkių likimą nedvejodamas tikino: „Smulkūs ūkiai kaime yra prioritetas, nes jeigu mes jų neturėsime, tai gal būt turėsime Lietuvoje gerą agro verslą, bet kaime neliks žmonių. Žinoma, ekonomika diktuoja tokias sąlygas, kad laikant kelias karves tikėtis uždirbti iš pieno sunku, dėl to sakau, kad smulkūs šeimos ūkiai yra prioritetas, bet turime kartu dirbdami, panaudodami visas ES galimybes, smulkius ūkius specializuoti, juos orientuoti į aukštesnės pridėtinės vertės produktų gamybą. Sūrių festivalyje matome puikų pavyzdį, kaip tai turėtų būti. Klaidinga šiais laikais įsivaizduoti, kad melžiant kelias karvutes bus sudarytos tos pačios sąlygos ir mokama kaina kaip stambiesiems, nes vien tik supirkimo kaštai yra gerokai didesni. Privalome skatinti nedidelius ūkius ieškoti alternatyvų. Jei norime, kad mūsų smulkieji ūkiai turėtų perspektyvą, privalome įgyvendinti tris dalykus: pirma – mažinti perdėtai griežtą įvairių institucijų bei tarnybų kontrolę šių ūkelių atžvilgiu, neapkrauti jų vykdomų veiklų per dideliais mokesčiais, antra – ne tik finansiškai skatinti jų veiklą, bet ir siūlyti, padėti įdiegti įvairias idėjas, kurios pasiteisino svečiose šalyse, trečia – reikia siekti, kad parama būtų teikiama paprastai, nesudarant jokių kliūčių žmogui ją paimti ir sukurti kažką gero. Ministerijoje svarstėme naują priemonę alternatyviai veiklai ir darbo vietoms kaime kurti, kuri sulaukė karštų diskusijų, bet jau šį rudenį esame numatę skirti tam lėšų, kad be didelių kliūčių žmonės galėtų susikurti bent nedidelį verslą bei darbo vietą kaime. Ši praktika yra pasiteisinusi užsienyje, gal pavyks ir Lietuvoje“.
Kiekvienas festivalis turi savitą stilių
Į sūrių festivalį atvykusius svečius pasitiko šio renginio sumanytojas ir organizatorius Audrius Jokubauskas. Jis pasidžiaugė, kad kiekvienais metais festivalis įgauna vis didesnį svorį, jo organizatorių, rėmėjų ir dalyvių gretos didėja. „Iš pirmo nedidelio renginio miesto kiemelyje festivalis persikėlė į kur kas platesnes erdves populiariame Lietuvos kurorte ir tradiciškai yra rengiamas rugpjūčio viduryje, kai čia itin gausu poilsiautojų. Sūrininkai festivalio metu sulaukia ypatingai daug dėmesio iš čia poilsiaujančių užsieniečių, tad tikimės, kad lietuvių ūkininkų gaminamus sūrius pamėgs, apie juos daugiau sužinos ir kitų šalių vartotojai. Beje, lietuviai sėkmingai perėmė italų, prancūzų sūrių gamybos ypatumus ir receptūras, juos sugeba pagaminti nė kiek ne prastesnius nei senas tradicijas turinčių šalių sūrių gamintojai“, – tikino sūrių žinovas ir festivalio rengėjas A. Jokubauskas.
Festivaliui puikią nuotaiką ir gurmanišką skonį suteikė renginio vedėjas, charizmatiškasis Vilniaus „Užupio respublikos“ įkūrėjas, buvęs Vilniaus Rotušės ceremonmeisteris ir kultūros atašė Izraelyje, menotyrininkas Saulius Pilinkus. Jam talkino žinomas gamtininkas, VĮ „Baltijos aplinkos forumas“ vadovas Žymantas Morkvėnas.
Festivalio aikštės centre kiekvienas turėjo galimybę pamatyti, kaip gimsta sūris. Milžiniškame vario katile buvo užkaista 72 l karvės pieno, iš kurio vėliau buvo gaminamas maždaug 7 kg svorio Gouda tipo pusiau kietas sūris. Visą dieną trunkantį gamybos procesą demonstravo ūkininkė iš Širvintų r. Lina Urnikienė, savo ūkyje auginanti ožkas. Anot jos, šis šventinis sūris subręs tik po poros mėnesių.
Stebino sūrių gausa ir įvairovė
Tarp sūrių ir jų gamintojų gausos buvo galima sutikti ir svečių iš Lenkijos ūkių. Oksana Tomaszewska savo ūkyje laiko 15 karvių, turi savo mažytę sūrinę, kur perdirba visą ūkyje gautą pieną ir kasdien pagamina apie 10 sūrių. Oksana atvežė šviežių ir brandintų įvairiomis žolelėmis pagardintų bei rūkytų sūrių, sveriančių po 2,5 kg, kainuojančių nuo 15 iki 25 Eur/kg. „Lenkijoje retai gaminame baltos varškės sūriai, nebent pagal užsakymą, o mūsų sūriai dažniau yra fermentiniai. Vienam tokiam sūriui pagaminti sugaištu apie 40 min., jam reikia apie 20 l pieno. Lenkijoje šiuo metu už pieno litrą mokama apie 1,5 zlotų, t. y. apie 35 – 40 euro centų. Anksčiau buvo mokama už pieną apie 2 zlotai už litrą. O dabar mes ūkininkai galvojame, kad kainos yra per mažos“, – sakė iš Lenkijos atvykusi Oksana.
Tarp sūrininkų buvo galima sutikti ir puikių sūrių prieskonių, pesto padažų gamintoją Kauno studijos „by the House“ įkūrėją Ingą Česnavičienę. „Viskas prasidėjo nuo levandų auginimo, ir iš jų įvairios produkcijos kūrimu, bet kai susipažinome su vienu italu, gaminančiu pesto padažus, panorome to išmokti ir patys. Tad dabar be levandų užsiimame ir šių padažų gamyba“, – atviravo Inga.
Iš Prienų r. Gerulių kaimo į sūrių festivalį atvyko itin puikia nuotaika trykštanti ūkininkė Vaiva Buliauskienė, kuri galėjo didžiuotis bene didžiausia karvių pieno varškės bei fermentinių sūrių įvairove. Ūkininkė laiko apie 50 karvių ir sūrius gamina maždaug 7 metus. Kasdien suspaudžia apie 50 sūrių, o mugei tai ir visą 100. Ūkininkė tikina, kad norint gyventi, tenka daug ką išmėginti, taip atsirado ir šis sūrių versliukas, kur darbo daug, bet rezultatas kol kas džiugina. Prienuose prie ūkio yra sūrių parduotuvėlė, tačiau sūriai dažnai keliauja į įvairias muges, ūkininkų turgelius Kaune ir Vilniuje.
Ne vienam akys užkliuvo už nuostabiai dekoruojamų fermentinių sūrių. Pasirodo ne tik vaisius ir daržoves, bet ir sūrius galima nuostabiai išdrožinėti. Šiuo menu užsiimanti kaunietė Vida Brūzgienė tikino, kad tokie sūriai gali papuošti kiekvieną ypatingą šventę ir turi nemažą paklausą.
Iš Molėtų r. Ūtos kaimo atvykę ūkininkai Birutė ir Giedriaus Prakapavičiai pristatė ekologiškus avių pieno sūrius. Savo ūkyje jie turi 300 melžiamų avių ir 150 ožkų. „Mūsų nuomone, pats išraiškingiausias sūris yra iš avių pieno, šis pienas labiausiai tinkamas sūrių gamybai nes jame labai daug riebalų, baltymų, tad gaunama labai didelė išeiga. Kilogramui sūrio pagaminti pakanka 4 l pieno, tuo tarpu ožkų ar karvių pieno tokiam kiekiui sūrio reikėtų apie 10 l. Viena pieninių veislių avis per dieną duoda apie 2 l pieno. Avių piene nėra jokio lajaus skonio, jis jaučiamas būna tik mėsoje, ožkų piene ir mėsoje su kvapais yra atvirkščiai. Avių pieno metus laiko brandinto ekologiško sūrio kilogramas kainuoja apie 20 Eur“, – pasakojo ūkininkė.
Iš Birštono sav., Matiešionių k. atvykusi ūkininkė Irina Putrimienė visų dėmesį atkreipė ne tik puikiais ožkų sūriais, bet ir plakatu, skelbiančiu, kad „Gyvenimas gerėja su sūriais“. Ūkininkė augina ir melžia apie 100 ožkų, per dieną prispaudžia apie 7 kg sūrių, pagamina ir kitokių šio pieno produktų. Į festivalį atvežė šviežių, puskiečių, pusminkščių, fermentinių sūrių ir ožkų pieno jogurto. Ožkų sūris, anot Irinos, tampa vis populiaresnis. Pasiteiravus, ar tikrai gyvenimas gerėja su sūriais, kaip skelbia savame plakate, Irina patikina, kad su kiekviena diena – vis smagiau.
Vytautas ir Mindaugas Balčiūnai iš Anykščių r. Padvarininkų kaimo į festivalį atvežė iš antaninių obuolių pagamintų sūrių. Dailiai įpakuoti, tautine atributika papuošti nedidukai obuoliniai sūriai, pasak jų gamintojų, labai tinka kaip suvenyrai ar dovanėlė Lietuvos svečiams, turistams ar svetur išvykusiems mūsų tautiečiams. „Mes norime, kad Anykščiai garsėtų ne vien savo vynu, bet ir kur kas sveikesniu produktu – senovinių antaninių obuolių sūriais“, – tikino puikia nuotaika trykštantys tėvas ir sūnus.
Ypač daug pagyrų ir susidomėjimo sulaukė jaunųjų ūkininkų iš Jurbarko r., Girdžių k. Svajonės ir Vlado Vaicekauskų sūrinės „Sūrio džiazas“ produktai, fermentinių sūrių gamintojų iš Vilkaviškio r. sūriai.
Sūriai buvo įvertinti ir apdovanoti
Festivalio metu vyko profesionali sūrių degustacija. Čia buvo pristatomi keturi parmezano brandos amžiai, palyginimui pristatyti 24, 30, 70, 90 mėnesių „parmigiano reggiano“ sūriai. Degustaciją vedė gastronomijos apžvalgininkas Paulius Jurkevičius. Apie įdomiausius Lietuvos ūkininkų sūrius, ypač derančius su lietuvišku craft alumi iš „Black Light Brewing“ daryklos, pasakojo aludaris Ignas Vaščila. Lenkijos ūkininkų sūrius pristatė Lenkijos sūrių festivalio „Czas Na Ser“ organizatorius, sūrių technologas Mirek Sienkiewicz. Apie prancūziškus sūrius ir jų valgymo kultūrą pasakojo Hubert Hiron – ilgametis sūrius gaminančių ūkininkų konsultantas.
Festivalyje buvo renkami patys geriausi lietuviški ūkininkų gamybos sūriai. Juos ragavo ir vertino aukštos kvalifikacijos komisija: Rasa Starkus Vyno klubo steigėja ir direktorė, somelje mokyklos įkūrėja; Ieva Martinkutė gurmaniškos parduotuvės „Masters of Cheese“ įkūrėja; Hubert Hiron – sūrių gamybos ūkiuose konsultantas, veterinarijos gydytojas homeopatas, “Zone Verte” narys iš Prancūzijos; Mirek Sienkiewicz – Lenkijos sūrių festivalio “Czas na Ser” organizatorius, sūrių gamybos technologas bei Paulius Jurkevičius internetinio portalo 15 min. gastronomijos apžvalgininkas, daug laiko praleidžiantis Italijoje ir besidomintis šios šalies virtuvės ypatumais.
Penktąjį sūrių festivalį apvainikavo geriausių sūrių apdovanojimai, kuriuos laimėtojams įteikė Žemės ūkio ministras Giedrius Surplys. Geriausiu šviežio pieno sūriu pripažintas Laužėnų kaimo sūrinės sūris „Bučkis“. Geriausiu karvių pieno sūriu pripažintas sūrinės „Varinis puodas“ sūris „Viržinis“. Geriausiu avių pieno sūriu išrinktas sūris „Ūta“, pagamintas Birutės ir Giedriaus Prakapavičių ekologinio ūkio sūrinėje. Geriausią ožkų pieno sūrį, pavadintą „Nuostabiai lėtas“, pagamino Vaida Genienė, taip pat jai atiteko apdovanojimai už geriausią pelėsinį sūrį „Lėtas“, geriausią mėlynojo pelėsio sūrį „Dzūkiškas rokforas“ bei originaliausią sūrį „Juodasis perlas“. Publikos mėgstamiausiu sūriu išrinktas Laimos Stankevičės sūris „Sūrios nuodėmės“. Sūrininkų asociacijos gražiausio sūrių nuotraukų konkurse vykusiame internete laimėjo Vaida Genienė. O penktojo sūrių festivalio pagrindinis apdovanojimas buvo įteiktas už sūrį „Ožka pataluose“, kurį pagamino Laužėnų kaimo sūrinė.
Vidos Brūzgienės meniniais ornamentais išdrožinėti trys sūriai – milžinai buvo įteikti Dainavos krašto folkloro šventei, antrasis sūris buvo įteiktas Druskininkų miestui, trečiasis sūris atiteko festivalio dalyviams – sūrių valgytojams.
Jubiliejinis sūrių festivalis ir toliau ketina tęsti tradiciją ir kitų metų rugpjūtį sukviesti dar didesnį būrį sūrių gamintojų ir mėgėjų.
Milda Kudirkaitė
Autorės nuotraukos