Ukrainą vėl užgriuvo kelios raketų ir bepiločių-savižudžių bangos. Vakar vakare du kartus parašiau apie artimiausiu metu, gal net šiąnakt įvyksiančią masinę ataką raketomis. Bet vis ištrindavau, kažkaip nesinorėjo to prognozuoti. Tuo labiau, kad tai buvo labiau spėjimas, nei prognozė.
Paskaičiavau „ant pirštų“ intervalus, įvertinau, kiek reikia laiko tiems prieš kelias dienas iš Irano atskraidintiems bepiločiams pristatyti operatoriams ir sutverti. Ir gavosi, kad ataka tikėtina vakar. Na, plius intuicija. Nors čia tas atvejis, kai geriau apsiriktum bespėliodamas.
Šį kartą rusai šiek tiek pakeitė taktiką, į tą patį taikinį buvo nutaikytas didesnis skaičius raketų ir bepiločių nei įprastai. Pataikymai irgi šiek tiek tikslesni. Kai kurios raketos aprūpintis šiluminėmis „gaudyklėmis“. Jomis aprūpinami lėktuvai ir sraigtasparniai, „gaudyklė“ išskiria didelį kiekį šilumos, ir priešlėktuvinė raketa su į šilumą reaguojančia taikymosi sistema vietoje orlaivio variklio pasirenka dar karštesnę „gaudyklę“. Bala žino, ar tai tikrai suveikia, ar bando bet kokius Mokosi, niekšai.
Tačiau įdomiausia, ar surinkus nuolaužas nepaaiškės, kad jos ne rusiškos, arba kad bepiločiai yra modernizuoti, atsižvelgiant į ukrainiečių gynybos efektyvumą. Kol kas ukrainiečiai tokios informacijos nepateikia.
O sausumos fronte rusai ėmė išsikvėpti. Vis dar spaudžia prie Bachmuto, juda ir prie Vuhledaro, tačiau po vakarykščio triuškinančio bataliono taktinės grupės apšaudymo jaučiama stipri depresija. Taip būna, kai plėšikas gatvėje prišoka prie praeivio, toks visas įžūlus ir „kietas“, bet staiga gauna į snukį ir turi trauktis, spjaudydamas išmuštus dantis.
Ukrainiečiai puldinėja ir prie Kreminos, neduodami agresoriui atsikvėpti. Tačiau Ukrainos pajėgos ir toliau priverstos mesti pastiprinimus prie Bachmuto, čia pasirodo vis daugiau ką tik suformuotų naujų dalinių. Tai nėra gerai, nes šios naujos brigados turėtų būti išsaugotos vėlesniam puolimui. Po Bachmuto jos turės būti išvestos į užnugarį papildyti, o tam reikės laiko, žmonių, ginklų ir technikos.
Pabaigai – liūdna istorija. Irgi vakarykštė. Nutiko ne vakar, vakar rusai išplatino įrašus. Sulaikyta Ukrainos pogrindininkų grupė, įvykdžiusi ne vieną sėkmingą pasikėsinimą į okupacinės valdžios atstovus Berdianske.
Žinoma, visada yra tikimybė, kad tai rusų surežisuotas „spektaklis“, bet pagal įvairius požymius aš esu linkęs laikyti istoriją tikra. Kaip ir maniau, pasikėsinimus vykdė niekuo neišsiskiriantys vietos gyventojai. Ne kokie nors supermenai su moderniausiais šautuvais ir kazokiškom šukuosenom. Paprasti vietiniai vyrai, ūkiškai sąžiningai vykdantys Ukrainos specialiųjų tarnybų nurodymus.
Dviratis, senas mobilus telefonas buvo pagrindiniai jų ginklai. Jokių galingų džipų, jokių martinių ir kazino „Royal“, jokių pompastiškų įrašų feisbukuose, Todėl taip ilgai jų ir neišaiškino.
Paskui suveikė tikimybių teorija. Greičiausiai atkreipė dėmesį, kad nuolat sukiojosi šalia išpuolio vietų, galbūt kažkas laiku nepasikeitė SIM kortelės ir naudojosi ta pačia, galbūt tiesiog akimirkai nusisuko Fortūna ir to pakako.
Jie visi pripažįsta savo kaltę. Teisingai, slėpti būtų beprasmiška ir netgi pavojinga. Tačiau vienas taip ramiai pasakė – aš Ukrainos partizanas, kad net širdį suspaudė. Juos būtinai reikėtų iškeisti į rusų belaisvius. Ir kiek galima greičiau.
Ir jie ne vieninteliai. Tokių besipriešinančių patriotų grupių laikinai okupuotose teritorijose yra ir daugiau.
Slava Ukraini!
