Pirmą kartą Lietuvoje pastatytas 1.08 m Eifelio bokštas – Prancūzijos pasididžiavimas – iš medinių pagaliukų. Manote, kad tai neįmanoma ir svarstote, kiek metų tai galėtų užtrukti? Aurimas Černauskas, 24 metų jaunuolis iš Suvalkijos lygumų, gali atsakyti į visus klausimus ir prižada, jog tai nebus paskutinis jo kūrinys.
Vaikinas pripažįsta, jog darbai iš medžio jį sužavėjo dar mokyklos suole. Laikas nuo laiko jo galvoje gimdavo naujos idėjos, kurios virsdavo realiais kūriniais. „Pasipelnyti iš savo darbų niekada neketinau – visi kūriniai buvo dovanos artimiesiems, o geriausias atsakas – jų gražūs ir šilti žodžiai.“ – sakė A. Černauskas.
Prieš porą metų jis tapo diplomuotu statybos inžinieriumi, o įgytos žinios atvėrė naujas galimybes – pats sugebi braižyti brėžinius, išmanai konstravimą. Kilo idėja sukonstruoti kažką… nepaprasto, didingo. Ir tai – Eifelis. „Iš pradžių pradėjau paiešką internete – ieškojau panašių darbų, brėžinių, matmenų, galiausiai pats pritaikiau 1:300 mąstelį. Kai kurioms detalėms pasibraižiau brėžinukus, o pagal jas vėliau dėliojau ir didesnes konstrukcijas.“ Taigi, po 11 mėnesių vaikinas iš Suvalkijos pasiekė tikslą – pastatytas Eifelio bokštas, kurį sudaro 15 tūkst. detalių.
Eifelio bokšto statyba tapo manija
Černauskas Eifelio bokšto gamybos neįvardina darbu – jam tai būdas atsipalaiduoti po dienos darbų. „Pats pobūdis – pjaustymas, klijavimas virsta veikla, kuri leidžia atsipalaiduoti, regis, dingsta visos problemos ir atsiranda tik ramybė.“
Vėlesnę eigą jis apibūdina netgi kaip užėjusią maniją: „Iš pradžių buvau kaip apsėstas ta statyba – nuo ryto iki vakaro galvodavau, kaip vieną ar kitą detalę reikės įklijuot, nes peržengus į kitą pakopą vis iš naujo tekdavo svarstyt statybos būdus ir technologijas. Nemeluosiu, jaučiuosi švelniai meniškos sielos ir, jei aš ką pradedu daryt, itin susikoncentruoju į savo darbą, o tada, regis, ir laikas sustoja. Kartais pakeli galvą ir pamatai, kad jau ir šešios ryto.“
Į priekį pastūmėjo mama
„Sunkiausia dalis buvo antras aukštas – savaitgaliais dirbdavau po 15-16 valandų, klijuodavau tas mažytes detales, o aplinkiniai tų įdėtų pastangų beveik nepastebėdavo, nes vizualiai pats bokštas nedidėjo. Todėl pavasarį dingo motyvacija darbui, buvau aš jį apleidęs, tačiau tada nusprendžiau suimti save į rankas, o ir mama dar padėjo grįžti į senas vėžes, ji priminė, kad visus pradėtus darbus reikia užbaigt.“
Statybos konstrukcijos iš degtukų
„Pirmam aukštui naudojau laužo degtukus, nes šie yra ilgesni. Po to eina paprasti degtukai, o šiek tiek įdomesnė statybinė medžiaga – kavos maišymo pagaliukai. Pastaruosius pirkau pakais, iš viso jų sunaudojau apie 1600 vienetų. Svarbiausia, kad šios medžiagos iš tiesų nėra statybinės, tam neskirtos ir nepritaikytos, tai reiškia, kad tie pagaliukai nebuvo kokybiški – dažnai suskilinėdavo, sulūždavo ar būdavo itin kreivi.
Kiek degtukų sunaudojau? Net neįsivaizduoju, būdavo, kad per vakarą suklijuoju 3-4 dėžutes. O kad būtų lengviau įsivaizduoti, su kokio dydžio detalėmis dirbau, galiu pasakyti, kad iš vieno degtuko būdavo išeina 3 detalės, nors daugiausiai iš vieno pagaliuko buvo išėję 10 puikių detalių. Kartais jos būdavo tik 1 mm dydžio, bet jos buvo lygiai taip pat svarbios ir reikalingos.“
Eifelio bokšto likimas
„Tai pirmasis mano kūrinys, kurį ketinu parduoti tarptautinėje rinkoje, o už gautus pinigus gal pagaliau pavyks aplankyti ir tikrąjį šedevrą Prancūzijoje. Tačiau galiu pažadėti, kad šis darbas nebus paskutinis – ateityje norėčiau pastatyti dar didesnę šio darbo kopiją, o tolimesnėje ateityje sukasi mintys ir apie Indijoje esantį Tadž Mahalą.“
Darbo eigą galite pamatyti A. Černausko sukurtame video klipe: https://www.youtube.com/watch?v=wRf8i9hZO64&feature=share
