Ginutis („Genius“) Procuta, nukentėjęs nuo autoritarinių režimų, niekada nepasinaudojo politine laisve

Ginutis („Genius“) Procuta: patriotas, filantropas, knygų ir meno mylėtojas, gimęs 1933 metų lapkričio 11 dieną, Vilkaviškyje. Mirė 2018-aisiais vasario 21 dieną Toronte nuo insulto.

Genius (jo pravardė, apie kurią jis dažnai juokaudavo) nepraleido progos užkalbinti nepažįstamąjį, taip mes ir susipažinome. Vieną 1970 metų vasaros popietę, netrukus po jo persikėlimo į Otavą, mes abu išėjome iš kino teatro pažiūrėję filmą „A Clockwork Orange“. „Kokia jūsų nuomonė apie filmą?“ – paklausė jis, kol laukėme  autobuso. Kalbėdamiesi supratome, kad gyvename tame pačiame rajone. Taip prasidėjo daugiau nei 45-erius metus trukusi draugystė tarp mūsų šeimų.

Geniaus istorija mus sužavėjo. Jo šeima 1943-iaisais pabėgo iš Lietuvos, norėdama išvengti sovietų okupacijos, ir šešerius metus praleido pabėgėlių stovyklose. Geniaus tėvas, kuris tarnavo kariuomenėje, žuvo kare. Daugelis šalių atsisakydavo priimti našles, tačiau 1949 metais Naujoji Zelandija sutiko priimti jų šeimą. Viena iš laivo, plaukiančio iš Europos į Naująją Zelandiją, keleivių buvo ir jo būsima žmoną Dalia, kuriai tuo metu buvo šešeri. Lietuvių bendruomenė šalyje buvo maža ir bėgant laikui draugystė, o vėliau – meilė, tarp jų  privedė prie vestuvių, kurios įvyko 1963-iaisiais.

Tais pačiais metais Genius ir Dalia emigravo į JAV, kur jis įstojo į Čikagos universitetą. Tame mieste gimė ir jųdviejų labai mylima dukra Eglė. Vėliau šeima apsigyveno Otavoje, ten Genius pradėjo dėstyti Otavos universiteto socialinių mokslų fakultete. Netrukus jis tapo Kanados piliečiu. Dar vėliau, devintojo dešimtmečio viduryje, persikraustė į Torontą.

Genius buvo spalvinga asmenybė. Būdamas mažo ūgio, turėdamas spindinčias akis ir ūsus jis galėjo lengvai pamėgdžioti Charlie Chaplin. Jis turėjo gera humoro jausmą ir buvo puikus pasakotojas. Besididžiuojantis kanadietis dažnai kalbėjo apie savo prisirišimą prie šios šalies vertybių, meną ir imigracijos politiką. Nukentėjęs nuo autoritarinių režimų, jis niekada nesinaudojo politine laisve ir jautė didžiulę pagarbą menininkams ir intelektualams, kurie niekino despotus.

Genius be galo mylėjo savo šeimą ir ypač didžiavosi savo anūkais Antoine ir Julien, kuriems jis buvo didis autoritetas. Jis jautė gilią aistrą Lietuvai ir buvo didelis knygų mylėtojas. Po išėjimo į pensiją, jis atidarė knygyną Toronto centre ir didelę gyvenimo dalį praleido siųsdamas knygas į Vilniaus universiteto biblioteką. Per maždaug 40 metų išsiuntė daugiau nei 10 000 tomų universiteto ir kitoms Tėvynės bibliotekoms. 2017 metas jam buvo įteiktas ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“.

Paskutinį kartą matydamas „Genių“, žinodamas, kad galbūt dagiau nepasimatysime, pasakiau: „Mes gerai gyvenome“.

„Tai tiesa,“ – pritarė jis, – „bet aš būčiau laimingesnis, jei būčiau tapęs aktoriumi“.

 

Autorius: PAUL-ÉMILE LEBLANC, TheGlobeAndMail.com

Vertė : Darija Stankaitytė

Jums gali patikti

Komentavimas negalimas