Gižų kaimo bendruomenės Šimtmečio žygis

Gižų kaimo (Vilkaviškio r.) bendruomenė, siekdama išskirtinai pažymėti Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetį, surengė 100 kilometrų žygį, kuris vyko keliais etapais ir truko visus metus. Žygio metu buvo aplankytos istorinės krašto vietos, menininkų sodybos, keliauta laukais ir miškais, užsukta į atokiausius sodžius. Žygyje dalyvavo apie 300 žmonių – ne tik Gižų gyventojai, bet ir žygeiviai iš įvairių Lietuvos kampelių bei užsienio. Žygio dalyviai džiaugėsi ne tik daug pamatę ir sužinoję, bet ir atradę būrį naujų draugų, su kuriais prasmingai bei sveikai praleido daug ypatingų dienų.   

Gižų kaimo bendruomenės 100 km žygis buvo suskaidytas i 5 atkarpas po 20 kilometrų. Visi 5 maršrutai nuo Gižų driekėsi į skirtingas puses. Kiekviename žygio maršrute buvo numatyti įdomūs objektai, supažindinantys su šio krašto istorija, kūrėjais, gamtovaizdžiu.

Pirmajame etape, keliaujant laukais ir miškais, Baltrakio kaime buvo aplankyta skulptoriaus Vlado Pleškūno sodyba, kurioje dar išlikę jo sukurti akmeniniai įžymių žmonių biustai. Baigęs mokslus, V. Pleškūnas 1950 m. apsigyveno tėvų sodyboje Baltrakio kaime. Ši sodyba buvo skulptoriaus namai ir kūrybos dirbtuvės, o lankytojams – skulptūrų muziejus. Skulptorius buvo išsikėlęs kūrybinį tikslą – granite įamžinti žymiausius Lietuvos žmones: rašytojus, menininkus, mokslininkus. V. Pleškūnas per visą gyvenimą sukūrė daugiau kaip pusšimtį portretinių skulptūrų, memorialinių ir antkapinių paminklų. Su savo granito darbais dalyvavo parodose Kaune, Vilniuje, Rygoje, Maskvoje. Lėšas pragyvenimui užsidirbo pagal užsakymus gamindamas antkapinius paminklus.

Antrojo žygio etape Paežeriuose buvo aplankyta Vinco Kudirkos tėviškė. V. Kudirkos klėtelėje buvo sugiedotas himnas, skaitomos eilės. Žygeiviai užsuko ir į  rašytojo, Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininko, Teisininkų draugijos kūrėjo ir pirmininko, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Antano Krikščiukaičio – Aišbės tėviškę.

Dar viena ypatinga vieta Paežeriuose – Lietuvos tūkstantmečio miškas – taip šią vietą vadina ją sukūrusi marijampolietė Alvyra Taujinskienė. Greta dr. Vinco Kudirkos klėtelės daugiau nei 6 ha žemės plotas buvo itin nederlingas ir ūkinei veiklai nelabai tiko. Šioje vietoje plytėjo alksnynai, žvyrynai, pelkynai. Šią teritoriją A. Taujinskienė paveldėjo iš tėvų ir nusprendė, jog būtina viską sutvarkyti, padaryti taip, kad čia būtų smagu ir pačiai lankytis, ir svečius priimti. Artėjant Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo renginiams, marijampolietė nutarė pasinaudoti ES parama ir pasodinti čia mišką. Ne bet kokį, o tūkstantmečio! A. Taujinskienei kilo idėja maždaug 5,5 ha teritorijoje iš medžių suformuoti skaičių 1000 ir Gediminaičių stulpus. Daugiausia šiame miške yra eglių, taip pat raudonųjų ąžuolų, maumedžių. Kai 2006 m. moteris pradėjo sodinti medelius, jie buvo sprindžio dydžio, o šiandien siekia 3–4 metrus. Būtent dabar ir pasirodė tikrasis miško grožis. Tiesa, vaikštant po jį sunku suprasti čia užkoduotus ženklus, tačiau iš viršaus atsiveria kerintis vaizdas ir iš medžių suformuotas skaičius 1000 bei Gediminaičių stulpai.

Trečiasis šimtmečio žygio etapas vyko liepos mėnesį, kepinant vidurvasario saulei. Žygeivių maršrutas driekėsi per Kupreliškių mišką, kuriame yra pasislėpusi miško akis –  Aklažeris. Šį mišką kerta ir tarptautinis, sovietmečiu pravestas, dujotiekis ”Družba”.

Ketvirtojo žygio etapo kelias vedė pro naują  Gižuose pastatytą paminklą savanoriams. Toliau jis driekėsi link Šunskų. Čia esančio miško pradžioje, Marciniškių kaime, yra išlikusi Motiejaus Valinsko trobelė. Senelio sodyboje vasaras vaikystėje leido Arūnas Valinskas. Lydimi girininko ir stebėdami gamtą, žygeiviai susipažino su Šunskų miško tankmėmis, kuriose labai mėgo medžioti buvę Sovietų sąjungos aukšti valdininkai drauge su to meto Lietuvos „ponais“.

Paskutinis, penktasis žygio etapas vyko lapkričio mėnesį. Maršrutas vedė link Senųjų Antupių. Lapkričio 18-ąją Latvija šventė savo Nepriklausomybės šimtmetį, tad žygyje buvo pagerbta Latvijos vėliava. Pakeliui buvo aplankytos Pirmojo pasaulinio karo aukų kapinaitės. Žygeiviai aplankė ir vieną iš trijų rajone esančių Antupių medinę koplyčią, knygnešio ,“Sietyno” draugijos vadovo Juozo Kačergiaus kapą, ”Stadalnikynę” – unikalų ūkininko pastatų kompleksą ir ”Kaukynę”  – garsios operos solistės Giedres Kaukaitės giminių namus.

Pasak vienos iš šimtmečio žygio organizatorių, Gižų bendruomenės aktyvios narės, pedagogės, vieno didžiausio ūkio Vilkaviškio r. šeimininkės Onos Maksvytienės, šis žygis visiems paliko neišdildomų įspūdžių.

„Išmaišėm miškus, braidėm pievom, ėjom pamirštais keliais, lipom per įvairiausias kliūtis, daug matėm, daug sužinojome, gėrėme į save gimtinės kvapą ir daug kalbėjomės. Apie Lietuvą, jos nueitą kelią, apie tai, kokią ją pajautėm ir pamatėm, apie žmones – stebuklus, pasitikusius, priėmusius, vandeniu, arbata, namine gira mus atgaivinusius, pavaišinusius žuviene, namine duona, pyragais, obuolių sūriu, medaus įdėjusius. Džiaugiamės drauge keliavusiais vaikais, kurie kantriai mynė daugybę kilometrų ir atidžiai klausėsi pasakojamų istorijų. Regis, ne tiek daug reikėjo pastangų šiam žygiui surengti, o gauta nauda šimteriopai visa tai atpirko. Gižų bendruomenė susirado daug draugų – šviesių, imlių, labai pozityvių. O tai didžiulė vertybė“, – džiaugėsi apibendrindama Šimtmečio žygį O. Maksvytienė.

Milda Kudirkaitė

Jums gali patikti

Komentavimas negalimas