Neretai buityje naudojamus indus gyventojai priskiria stiklui, tačiau ne viskas, kas blizga, tinka perdirbimui. Indai gali būti iš porceliano, keramikos ar plastiko. Be to, net ir tikras stiklas ne visada yra tinkamas mesti į stiklo rūšiavimo konteinerį.
Kai stiklas tampa problema
Atliekų rūšiavimo aikštelėse, kur atsiduria gyventojų išrūšiuotos stiklo atliekos, kasdien aptinkama visko – nuo porcelianinių puodelių iki židinių stiklų. Tarp rūšiuojamo stiklo vis dar randama statybinių atliekų, keramikos, veidrodžių, mikrobangų krosnelių durelių ar net automobilių stiklų.
Ir nors iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo kaip stiklas, pakanka vos vienos tokios klaidos, kad visa partija taptų netinkama perdirbimui. Netinkamos atliekos ne tik gadina stiklo perdirbimo procesą, bet ir pačius rūšiavimo įrenginius.
„Keramika, porcelianas ar karščiui atsparus stiklas nesilydo kartu su įprastomis stiklo pakuotėmis. Jų likučiai gadina rūšiavimo įrenginius ir blogina stiklo žaliavos kokybę. Jeigu žaliava su priemaišomis patenka į gamybos linijas – gali būti pagaminama labai daug brokuotos produkcijos“, – pasakoja atliekų tvarkymo įmonės „Ekobazė“ direktorė Marina Curko-Notkuvienė.
Pasak jos, stiklo perdirbimas – itin tikslus procesas. Kad iš stiklo dūžio būtų galima pagaminti naują pakuotę, jis turi būti švarus, vienalytis, be priemaišų. „Gyventojų atsakomybė čia labai svarbi – rūšiavimo klaidos kainuoja labai brangiai“, – priduria M. Curko-Notkuvienė.
Stiklas – tarp aktyviausiai rūšiuojamų pakuočių rūšių
Vis dėlto yra ir geroji žinia. Pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos „Žaliasis taškas“ šiemet atliktas gyventojų tyrimas atskleidė, kad stiklą rūšiuoja net 86% Lietuvos gyventojų – tai vienas aukščiausių rodiklių iš visų pakuočių rūšių.
„Matome aiškią tendenciją: kuo arčiau žmonių namų stovi stiklo konteineris, tuo daugiau stiklo surenkama. Todėl gamintojų ir importuotojų lėšomis šalyje nuolat plečiame stiklo konteinerių tinklą. Mūsų tikslas – kad kiekvienam rūšiuoti būtų paprasta ir patogu“, – tvirtina „Žaliojo taško“ rinkodaros ir komunikacijos vadovė Asta Burbaitė.
Pasak jos, stiklo pakuotės – ypatingos, nes gali būti perdirbamos neribotą kiekį kartų. Kiekvienas išrūšiuotas stiklainis ar butelis – tai ne tik sutaupytos žaliavos, bet ir mažesnė tarša. Perdirbant stiklą, CO₂ emisijos sumažėja maždaug trečdaliu, o energijos sunaudojama iki 30% mažiau nei gaminant naują stiklą iš pirminių medžiagų, rodo Europos stiklo gamintojų asociacijos FEVE duomenys.
20% gyventojų vis dar painioja, ką galima mesti į stiklo konteinerį
Dažniausia klaida – į stiklo pakuočių konteinerį mesti indus, porcelianą ar veidrodžius. „Tai, kas atrodo stiklas, ne visada yra pakuotė. Kaitlenčių ar židinių stiklai, porceliano puodeliai ar krištolinės taurės nesilydo kartu su stiklo pakuotėmis – jų cheminė sudėtis visai kitokia. Iš tokios žaliavos vėliau pagaminti naujas stiklo pakuotes būtų neįmanoma“, – aiškina M. Curko-Notkuvienė.
Tokios atliekos turi būti vežamos į stambiagabaričių atliekų surinkimo aikšteles, kur priimamas langų, automobilinis ar karščiui atsparus stiklas. Į stiklo pakuočių konteinerį turėtų keliauti tik maisto ir gėrimų buteliai bei stiklainiai, nuimtais dangteliais ir be plastiko ar metalo priedų.
Į stiklo pakuočių konteinerį meskite: gėrimų butelius, maisto stiklainius, kitus pakuočių stiklo indus be dangtelių ar kamštelių.
Daiktai, kurie neturėtų atsidurti stiklo konteineryje: porceliano, keramikos, veidrodžių, langų ar židinių stiklas, indai, puodeliai, taurės, kaitrinės lemputės. Šias atliekas reikėtų pristatyti į stambiagabaričių atliekų surinkimo aikšteles.
Kur keliauja išrūšiuotas stiklas
Iš rūšiavimo konteinerių surinktą stiklą „Ekobazė“ apdoroja rūšiavimo įrenginiuose Elektrėnuose – čia jis išvalomas, atskiriamos priemaišos, o švarus dūžis išrūšiuojamas pagal spalvas ir grąžinamas į gamybą. „Iš skaidraus stiklo vėl gimsta skaidrūs buteliai ar stiklainiai, iš žalio – įvairių gėrimų tara. Tai uždaras ciklas, kuris gali kartotis amžinai – jei tik stiklas atsiduria tinkamame konteineryje“, – pabrėžia M. Curko-Notkuvienė.
„Stiklo perdirbimas – vienas sėkmingiausių žiedinės ekonomikos pavyzdžių, ir tai didžiąja dalimi – gyventojų nuopelnas. Galime didžiuotis, kad Lietuva jau pasiekia Europos Sąjungos stiklo perdirbimo tikslus – surenkame apie 70 % į rinką išleistų pakuočių. Bet visada norisi daugiau“, – sako Asta Burbaitė.
