Igliškio dvaras nugrimzdo į užmarštį

Igliaukos seniūnijos (Marijampolės sav.) kitas vietovės pavadinimas – Šventragis – byloja, kad šiame krašte būta aktyvaus gyvenimo ir pagonių laikais. Istorikas Jonas Reitelaitis užrašė pasakojimus apie pagonių meldimosi apeigas Makrickų kaimo šventajame miškelyje. Išliko ir jų prieglaudos vieta – Šakališkių piliakalnis – kuriame gyventojai slėpdavosi iškilus pavojui. Netoli tekantis Šlavantos upelis buvo palankus ir ūkinei veiklai vystyti. Vis tik dvarvietei pavadinimą davė ne ši upė, bet jos intakas Yglė; beje, vietiniai nelabai suprato, kuri upė į kurią įteka ir Šlavantos upelį vadino Yglės vardu. Pro Igliškį ėjo ir seniausias kelias, jungęs Prienų seniūnijos centrą Prienus ir greitai augančią Marijampolę.

Igliškio vietovardis pirmąkart paminimas 1690 m., kuomet Prienų seniūnas Aleksandras Butleris suformavo Igliškio vaitystę ir pasiuntė iždo valdininką Joną Prozorą surašyti joje esantį inventorių.

Kunigo istoriko Jono Totoraičio nuomone, dvaras galėjo atsirasti po 1772 metų. Prūsmečiu dvarui priklausė 5 palivarkai ir net 94 kaimai.

Kitas šimtas dvaro istorijos metų yra „pilkoji dėmė“. Po 1863 metų sukilimo dvaras atiteko caro armijos karininkui pavarde Ramzajus; paskutinis iš jų giminės čia šeimininkavo Jurgis Ramzajus, Eduardo sūnus. XIX a. pabaigoje jis vadintas Igliškio vardu; 1877 m. stovėjo 5 pastatai, kuriuose gyveno 24 vyrai ir 33 moterys. 1887 m. stovėjo 5 namai, kuriuose gyveno 22 vyrai ir 29 moterys.

1900 m. dvaras  turėjo 884 margus žemės, laikė 65 arklius, 65 stambius ir 135 smulkius gyvulius. 1910 m. turėjo 884 margus žemės ir 18 vietinių samdinių; laikė 28 arklius, 40 stambių 12 smulkių gyvulių. Jau tuomet egzistavo dvaro samdinių įkurtas Padvariškių kaimas, buvęs ir esantis į šiaurę nuo Igliškio. XX a. pradžios žemėlapiuose kartais fiksuojamas ir Kopūstinės dvarelis, buvęs prie kelio į Pamargius; matyt, jis tebuvo tik Igliškio dvaro palivarku – Kopūstinės dvaras neegzistuoja jokiuose caro valdžios vykdytuose aprašymuose. Neprisiminė jo sovietmečiu ir vietiniai gyventojai.

Verta pabrėžti, kad XX a. pradžioje pagrindinis kelias iš Marijampolės į dvarą ateidavo iš Pamargių ir Paužiškių; į šį dvarą marijampoliečiai galėjo atvykti ir per Padovinį, Daukšius (tai senesnis kelias). Iš žmonių pasakojimų galima suprasti, kad tuo metu Igliškio, Jacentavo, Ivoniškio, Riečių, Liūliškio dvarų savininkai ar nuomotojai tarpusavyje gerai sutarė ir dažnai lankydavo vieni kitus. Tačiau vieškelių, vedančių į Jacentavą ar Ivoniškį būklė buvo prasta.

Nuomuotoju prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir šiek tiek po jo buvo Lėjus (Van der Ley). Ta pati Lėjų giminė, kilusi iš Belgijos, valdė ir Vembrių (Vilkaviškio r. sav.) bei Ūtos dvarus (Prienų r. sav.). Jo duktė Brigita Lėjūtė 4 –ame dešimtmetyje buvo kilmingai ir prabangiai palaidota Igliaukos kapinėse, prie centrinio tako (monumentalus rūsio tipo kapas neišliko). Išparceliavus dvarą, jo centras atiteko ankstesnių dvarininkų giminaičiui Raugevičiui, turėjusiam tris dukteris ir sūnų.

Kolūkio laikais buvusio dvaro ūkinėje dalyje įrengė fermas; daugelį senųjų tvartų pritaikė naujoms reikmėms. Dar ir dabar apleistų fermų sienose galima rasti senųjų fragmentų. Yra senųjų rūsių liekanų, galima įžvelgti dvaro laikų tvenkinių pėdsakus.

Benjaminas Mašalaitis

Nuotraukoje:

Šventragio kapinės  (teigiama, kad Igliškio dvarininkai ilsisi šiose Šventragio kapinėse).

Jums gali patikti

Komentavimas negalimas