Indrė Žalalytė
X Faktoriuje neseniai dalyvavęs Ignas teigia, kad norint būti ant scenos, reikia atrasti aukso vidurį tarp pasitikėjimo savimi ir baimės, o geras atlikėjas turi ne tik sugebėti gražiai dainuoti, bet ir mokėti perteikti tikras emocijas, su savimi į sceną atsinešti nuotaiką ir jausmus.
Kaip ir kada atradai savo talentus? Nuo ko prasidėjo tavo kūrybinė veikla?
Pirmoji mano veikla buvo gitara. Buvau maždaug 13 metų ir labai norėjau groti gitara, gavau ją Kalėdoms, viskas puiku, tikrai grosiu, mokysiuosi, neapleisiu… Užsirašiau į Yamaha muzikos mokyklą, lankiau gal tris mėnesius ir po truputį ta gitara taip į šoną, į šoną ir baigėsi. Tada praėjo gal kokie du metai ir vėl prisiminiau gitarą, vėl pradėjo patikti ja groti ir patinka iki šiol.
Kaip tavo gyvenime atsirado dramos teatras?
Pati pagrindinė veikla prasidėjo, kai perėjau iš „Šaltinio“ mokyklos į „Sūduvos“ gimnaziją. Ten norėjosi kažką veikti, kažkuo užsiimti ir pamačiau skelbimą, kad į dramos studiją ieško naujų žmonių vaidinimams. Čia buvo linksma istorija, nes pamatęs tą skelbimą kažkodėl pagalvojau, kad visa tai vyks Marijampolės kultūros centre, tai atrankos dieną aš ir nuėjau, o ten – tuščia. Apėjau viską, neradau nei vieno žmogaus, galvoju, gal aš čia vienas toks keistesnis, vaidinti noriu… Bet tada suradau darbuotojas, kurios man pasakė, kad niekas čia nevyksta, nėra nei jokių mokytojų, nieko. Tada jau pradėjau aiškintis, kaip čia taip gali būti ir galų gale nušvito – taigi gyvenu prie dramos teatro, o čia dramos būrelis! Gerai, kad atrankos vyko dvi dienas, tai nuėjau antra dieną ir mane atsirinko. Taip viskas ir prasidėjo.
Iš pradžių vaidinau pas teatro direktorių Romualdą Kučiauską, vėliau jis man pasiūlė vaidmenį savo spektaklyje ir aš labai norėjau jame vaidinti, bet bėda ta, kad jo premjera vyko kaip tik tą dieną, kai aš turėjau skristi į Airiją. Pasirinkau kelionę, nes skridau aplankyti seniai nematytos pusseserės ir, be to, tuo metu toliausiai nuo Lietuvos buvau nuvykęs tik į Lenkiją, taigi norėjosi pamatyti kitą kraštą.
Ar patiko būti aktoriumi?
Vaidinti man labai patiko, susiradau daug draugų, bendraminčių ir merginą ten susiradau. Teatre prasidėjo mano pirmas rimtas gyvenimo etapas, nebeliko tuščio laiko leidimo, sėdėjimo prie kompiuterio ir žaidimų. Kai atradau teatrą, tai buvo toks didelis džiaugsmas – kažkur eini, kažką veiki, viskas nauja, įdomu.
O kaip prisidėjo muzika?
Kelionė su muzika prasidėjo irgi teatre, nes vėl vyko naujos atrankos ir atėjo vaidinti toks vaikinas Justas, kuris ir muzikos mokyklą lankė. Jis buvo dainininkas, aš grojau gitara, vėliau aš jam akomponavau, paskui prie jo prisijungiu, abu dainavom, o, galiausiai, jau tik aš dainavau. Taip ir gavosi, kad ir dabar dar dainuoju.
Ar mokeisi kur nors dainavimo?
Aha – namuose, duše… Daugiau niekur, tiesa, kol dalyvavau X Faktoriuje buvau trumpam susiradęs mokytoją, bet ji man kaip ir padarė „meškos“ paslaugą, nes įbruko akademinį dainavimą, kuris nėra mano stiliaus, o aš net nepajaučiau ir kai per atrankas uždainavau „merūnišku“ balsu, visi nuščiuvo ir pasakė: važiuok namo.
Neseniai išbandei savo jėgas muzikiniame šou X Faktorius, kaip sugalvojai jame dalyvauti?
Per televizorių pradėjo rodyti reklamas ir visi draugai vis skatindavo – Ignai eik į X Faktroių, o aš tik juokiausi. Bet vėliau, po truputį, ta mintis man pasirodė visai logiška ir vieną vakarą užpildžiau anketą. Prieš siųsdamas dar labai dvejojau, spausti „enter“ ir siųsti ar ne, spaust,i ar ne… Atėjo mano draugė ir viskas, paspaudė už mane.
Kokios patirties pasisėmei iš šio projekto?
Niekada netikėk žmonėmis, kurie tau sako, kad viskas bus gerai, tu šaunuolis, taip ir toliau, šypsosi į akis ir nepasako tiesos. Visiškai nesigaliu, kad dalyvavau, nors ir nenuėjau iki galo, labai gerai tai, kad pamačiau, kaip viskas vyksta iš tikrųjų. Man pasirodė labai įdomu, kad beveik viskas, ką matome per televizorių, yra netiesa. Visi komisijos nariai yra tikrai paprasti, malonūs žmonės, su visais bendravau ir nei vienas nepasirodė kaip žudikas maniakas, bet kai užlipi ant scenos ir jeigu kas ne taip, tai taip drėbs, kad maža nepasirodys. Labai daug kas priklauso nuo režisūrinio sprendimo, vaidmenų pasiskirstymo, kad būtų įdomu žiūrovams.
Kaip manai, kokių savybių reikia norint būti ant scenos?
Aš labai nepasitikiu savimi ir man tas trukdo, nes einant į sceną negalima nei savimi per daug nepasitikėti, nei, atvirkščiai, nes nei tai, nei tai gero neatneša. Man atrodo, reikia pasitikėti savimi, bet ne per daug ir svarbu, kad vis tiek jaustum tą baimę, tuos šiurpuliukus ir nerimą, tada viskas būna gerai, bet jeigu galvoji, kad išėjęs į sceną aš ten numirsiu, tai jau negerai.
O kokią muziką pats mėgsti?
Labai mėgstu vieną grupę ir vieną atlikėją, kurių muzikos stiliai labai skirtingi – tai pankroko grupė „Green day“ ir atlikėjas James Arthur ,kuris laimėjo britų X Faktorių 2012 metais. Kiekvienais metais žiūriu tokius šou ir favoritais renkuosi tokius žmones, kurie neateina vien gražiai padainuoti, bet dar ir su savimi atsineša tikrų emocijų. Iš lietuvių mėgstu Hiperbolę, Mamontovą, Adomaitį, Mikutavičių…
Jeigu vis dėl to tektų rinktis – teatrą ar muziką, ką pasirinktum?
Rinkčiausi tik tada, jei šautuvą priremtų prie galvos, bet jeigu muzika būtų sceninė, kai gali koncertuoti, rinkčiausi muziką, bet jeigu tik pasirodymai saviems, namuose ir niekur daugiau, tada rinkčiausi teatrą, nes ten vis tiek turi galimybę pabūti kažkuo kitu.
Kokie dabar tavo ateities planai?
Šito klausimo dažniausiai mama klausia – ką tu veiksi ateityje, pagalvok tu, kokį pagrindą turėsi? Dabar studijuoju verslo anglų kalbą, čia yra mano atsarginis planas, jeigu nepavyktų išpildyti svajonės ir dainuoti ar tapti aktoriumi. Aišku, stengiuosi, dedu daug pastangų, nes jeigu nori patekti į šou biznį, tai yra vienas procentas iš šimto, kad tu ten pateksi, toks sėkmės reikalas, o man loterijose nelabai sekasi…
