Šiandien „Kino pavasaris“ vyksta net 11-oje miestų. Pirmiausia Vilniuje ir Kaune startavęs festivalis, vakar atidarytas ir Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Utenoje, Gargžduose, Anykščiuose ir Varėnoje. „Kino pavasarį“ pradėjo psichologinė drama „Sūnaus globa“ („Custody“), kurią atidarymo seansuose lydėjo drauge su Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuota kampanija „Už saugią Lietuvą“ organizuotos diskusijos labai rimtomis ir aktualiomis temomis. Įtempto, įtraukiančio filmo „Sūnaus globoje“ centre – šeimos santykiai skyrybų procese, smurtas artimoje aplinkoje. Pabaigoje kūrėjų išsakoma žinutė labai visuomeniška ir efektyvi.
Dalijamės Edvino Pukštos Paryžiuje darytu interviu su atidarymo filmo „Sūnaus globa“ režisieriumi Xavier Legrand‘u ir pagrindine aktore Léa Drucker.
Festivalyje drauge su „Sūnaus globa“ rodome ir jo priešistorę – jūsų trumpametražį filmą „Prieš viską prarandant“ (2013), kuriame vaidina net trys tie patys pagrindiniai aktoriai. Kodėl tą pačią idėją vėliau išplėtojote ir pilnametražiame filme?
Xavier Legrand: Mintį, kurią vysčiau pirmajame savo filme, ketinau plėtoti ir toliau, tik ne pilnametražiame, o antrame trumpo metro filme. Režisūrinių sprendimų iš esmės nekeičiau. Norėjau, kad žiūrovas žiūrėdamas filmą galvotų, spręstų klausimus, problemas, keistųsi. Tad pagrindinei aktorei Léa Drucker buvo užduotis nevaidinti aukos, jaustis kalta, atsakinga už tai, kad šeima byra, kad vaikai patiria didžiules psichologines traumas, o vyro vaidmenį sukūrusiam aktoriui Denisui Ménochet‘ui reikėjo vaidinti tiek pat kaltą, kiek auką. Tad įgyvendinti tokį sumanymą prireikė pilnametražio filmo trukmės.
Kaip režisierius jums paaiškino trumpo metro filmo „Prieš viską prarandant“ temą? Kaip jautėtės abiejuose filmuose vaidindama tokį psichologiškai sudėtinga vaidmenį?
Léa Drucker: Tai buvo įdomus iššūkis. Abiejuose filmuose kurdama pagrindinį vaidmenį nenorėjau, kad mano veikėja būtų matoma tik kaip auka, patetiška ar per daug dramatiška. Istorija tuomet būtų visai kitokia ir kitaip paveikianti žiūrovą. Taip, ji išgyvena tragiška laikotarpį, tačiau yra stipri, drąsi, rizikuojanti, kad apsaugotų vaikus. Tai smurto šeimoje istorija, kurioje labai gelbstintys yra aplinkiniai, tokie, kokiais tokiose situacijoje turėtume visi būti. Taip režisierius man ir pristatė šį filmą.
Su trumpametražiu filmu keliavo po kino festivalius, net kaip nominantai dalyvavome „Oskarų“ apdovanojimų ceremonijoje. Džiaugiuosi, kad tokia svarbia tema kalbantis filmas susilaukia deramo dėmesio.
Kaip vystėte charakterius, kad jie nebūtų tik geri arba blogi? Agresyvų vyrą rodote ir verkiantį. Kodėl?
L.D.: Man buvo svarbu suprasti charakterį, bet ne iš jo pačio, o iš kitų žmonių perspektyvos. Pavyzdžiui, pagrindinį veikėją vyrą siekiau parodyti kitų trijų veikėjų (žmonos ir jo dviejų vaikų), kuriais jis manipuliuoja, akimis. Smurtaujantys vyrai elgiasi agresyviai, tada verkia, tada perka gėles, sako, kad pasikeitė, atsiprašo ir vėl elgiasi taip pat. Aš norėjau parodyti visą ratą, o ne vieną jo dalį.
Ar ruošiantis šiam filmui ir atliekant tam tikrus tyrimus keitėsi jūsų požiūris į temą, kas nors stipriai nustebino?
L.D.: Žinoma, labiausiai stebino smurtą šeimoje patyrusių moterų drąsa ir jėga. Kai jas sutikau, jos reflektavo, suprato, ką išgyvena. Tačiau buvo laikas, kai jos dar norėjo tikėti šeima, meile, nepaisant smurto konteksto, jos vis tiek turėjo vilties.
Kaip sekėsi dirbti su pagrindinį vyro vaidmenį sukūrusiu garsiu aktoriumi Denisu Ménochet‘u?
L.D.: Su juo jau buvau kelis kartus dirbusi, tad pakviečiau vaidinti „Prieš viską prarandant“. Mums kartu patinka dirbti. Buvome drauge suvaidinę laimingą porą, brolį ir seserį. Esame geri draugai. Tačiau šį kartą viskas buvo kiek kitaip. Ši istorija labai stipri ir asmeniška, tad net už aikštelės ribų tarp mūsų kurį laiką vyravo įtampa.
Kaip jūs ruošėtės savo vaidmenims? Gal susitikote su aukomis?
L.D.: Man buvo nepatogu susitikti su smurto šeimoje aukomis, klausinėti apie jų patirtį. Tačiau po trumpametražio filmo pristatymų, kiekvieną kartą, trys keturios moterys ateidavo pasikalbėti su manimi. Jos pasakojo savo istorijas ir aš sugebėjau į jas įsijausti, net nežinodama, kad filmuosiuosi „Sūnaus globoje“. Aš labai gerai prisiminiau šiuos pokalbius, buvau stipriai jų paveikta, tad tuo pasinaudojau vaidindama. Vaidmuo visada tampa asmeniškas ir dalykai, kuriuos patyrei, ką matei, ką skaitei, kokius filmus žiūrėjai, leidžia įsijausti į istoriją.
Šis filmas toks įtaigus, labai autentiškas, beveik kaip dokumentika. Ar turėjote kokių nors įžvalgų, pastebėjimų iš savo patirties?
L.D.: Ne, aš tiesiog bandžiau dokumentuoti kitų žmonių patirtį, juos suprasti. Galbūt toks įspūdis susidarė, nes aš labai stengiausi įsijausti į veikėjus.
L.D.: Vaidmenį renkiesi, nes kažką jam jauti. Man patiko istorija, nes ji yra stipri ir atliepė tai, ką jaučiu. Bet manau, kad aktorius, visiškai nesusidūręs su tokia situacija, irgi gali ją suprasti. Joje yra įkvėpimo, ir režisierius jautė būtinybę apie tai kalbėti, todėl šia tema sukūrė net du filmus. Daug žmonių supranta šią problemą. Daugiau ar mažiau mes visi susiduriame su psichologiniu smurtu.
Kaip psichologiškai paruošėte šiam vaidmeniui pagrindinį aktorių berniuką Tomą Giorią?
L.D.: Tomą pasirinkau, nes jis turi neįtikėtiną talentą vaidinti, mačiau jame didelį troškimą tapti aktoriumi. Be abejo, tiek prieš, tiek per, tiek po filmavimo psichologai dirbo su juo. Be to, jis turėjo trenerį, kuris paruošė vaidmeniui, aš pats pabrėžiau, kad tai vaidyba, žaidimas. Man labai rūpi vaidybos malonumas. Be to, buvo svarbu, kad jis įsijaustų į vaidmenį, giliai ir intensyviai, ir tai jis pagavo.
Moterys dažniausiai bijo pasakoti, kas vyksta už uždarų durų. Lietuvoje, nors tai maža šalis, tokių atvejų pasitaiko labai dažnai ir vaikai dažniausiai būna didžiausios aukos.
L.D.: Tai labai liūdna. Labai svarbu apie tai kalbėti, todėl mane taip patraukė šis filmas. Jis pabudina. Puikus pavyzdys, kad moterys po jo ateina su manimi pasikalbėti. Perskaičiusi scenarijų, atlikdama šį vaidmenį aš jaučiausi lyg pažinočiau šias moteris. Aš jaučiau, kad neišdaviau jų, nes kai kuri filmą jausdamas tai asmeniškai, nori perteikti tiesą, kuo geriau papasakoti istoriją. Šią situaciją galima pagerinti tik kalbant apie ją, nenustumiant šių dalykų į šalį. Prancūzijoje ilgą laiką ši tema buvo tabu, nes ji labai intymi. Be to, labai svarbu švietimo sistema, nuo mažumės kalbėti apie tai su vaikais.
Apie festivalį:
23-iasis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ vyks 2018 m. kovo 15–29 d. 11-oje miestų. Praėjusiais metais „Kino pavasaris“ pritraukė 114 250 žiūrovų, tad yra didžiausias kino renginys Lietuvoje ir vienas ryškiausių kino festivalių Rytų Europoje. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
„Kino pavasario“ atstovė spaudai
Dovilė Raustytė
