Praėjusio amžiaus ketvirtame dešimtmetyje žurnalistas iš Kauno lankėsi provincijoje. Per vieną kelionės dieną aplankė du Sūduvos pasienyje su Vokietija įsikūrusius miestus.
Anot keliautojo užrašų, “milžiniška Virbalio geležinkelio stotis atrodo niūriai. Senieji geležinkeliečiai prisimena gerus laikus. Tuo metu ši stotis buvo centrinė ašis tarp Vokietijos ir Rusijos imperijų.
Netoli Virbalio geležinkelio stoties gyvenęs senolis buvo bene labiausiai apdovanotas medaliais visame krašte. Kiekvienas pravažiuojantis pro stotį kaizerio ar caro vizitas neapsieidavo be medalio įteikimo minimam senoliui.
Dabar vietoje caro kambario yra Kybartų apylinkės teisėjo kamera. Caro marmurinėje vonioje sukrautos teisėjo bylos. Čia egzistuoja Kybartų paštas. Didelė bufeto salė. Tuščia likusi milžiniška muitų kontrolės patalpa.
Kybartai tvarkomi energingo burmistro Siaurusaičio. Kaskart vis daugiau atsiranda mieste šaligatvių. Bet nėra dabar, 1935 m. svarbiausio dalyko – mažojo pasienio susisiekimo. Per pusvalandį į Vokietiją tepraeina tik keli žmonės.
Pasidaro aišku, kodėl kybartiečiai tokie nekalbūs sienos praėjimo klausimu. Jiems tai itin opus klausimas. Juk Kybartai su Eitkūnais neatskiriami miestai dvyniai.
Sienos kirtimo operacija skaudžiai atsiliepia abiems pusėms: ir vokiečiams, ir lietuviams. Gal Eitkūnų miesto gyventojams net skaudžiau. Eitkūniečiai mėgo pigiai Kybartuose pavalgyti. Kybartiečiai smagiai Eitkūnų restoranuose linksminosi. Mėgo gurkšnoti vokišką konjaką. Skanesnių vaisių parsinešti.
Kudirkos Naumiestyje pasienio pereinamajame punkte dar tyliau. Čia per sieną vokiečiai praktiškai nieko nepraleidžia. Tik mūsiškiai nesusilaiko nuo ėjimų į Širvintą. Daugybei žmonių tai vienintelis pragyvenimo šaltinis.
Paklauskit pasienio gyventojų, kuo jie užsiima. Daugelis negalės aiškiai atsakyti. Todėl tie visi draudimai nepaprastai padidino kontrabandą.
Buvo ir tokių atvejų, kad iš Širvintos miestelio pusės ateidavo prie ribos Adolfo smogikai. Šūkaudavo ir rėkaudavo naumiestiečiams, kad jie sudeginsią jų miestelį. Tą naktį kai kas jau buvo pasikinkęs arklius šeimynai iš Kudirkos Naumiesčio išvežti.
Miestelį puošia V. Kudirkos paminklas ir jo vardo pradžios mokykla. Bet labai nesmagu žiūrėti į namuką, kuriame mirė tas didysis žmogus. Iš galo prie to namelio prikalta trispalvė lenta su užrašu. Toks mirties atminimo įamžinimas buvo užkabintas 1919 metais. Iš kito namelio šono dar viena iškaba: “Mėsinė”.
Buvau į tą mėsinę užėjęs. Grindys išlietos cementu. Ant sienų kabo dešros ir kumpiai. Jei miesto valdyba nepagailėjo lėšų tokiam gražiam V. Kudirkos paminklui, tai nejaugi taip sunku nupirkti tą namuką ir įrengti ten muziejų,” – klausiamai postringauja tarpukario reporteris.
Nuo minimos publikacijos išleidimo prabėgo beveik devyniasdešimt metų.
Didžiojo lietuvio tėviškė Vilkaviškio rajone pakibusi tarp dangaus ir žemės. Prie ramiai tyvuliuojančio ežero stūksanti medinė klėtelė deramo Lietuvos valdžios dėmesio vis dar nesulaukė. Gimtasis V. Kudirkos namelis blaškosi privačiose rankose ir skelbimų portaluose.
